Na ka atejo laikas ir man papasakoti savo istorija, mano dabartine busena nusako mano nikas, bet turbut neuzteks vietos siame poste mano visam pasakojimui, o pasakoju tik tam kad Jus mielos moterys, busimos mamos neprarastumete vilties net ir tada kai sansai pastojimui yra lygi nuliui, taigi:
Apie maza stebukleli svajojau turbut nuo pauglystes, visada begalo mylejau vaikus ir tik ir galvojau istekesiu ir tikrai iskarto noresiu mazo leliuko
su vyru susipazinome budami paugliai, draugyste buvo grazi, daznai sededavome ir svajodavome, planuodavome kiek turesime vaiku, kaip juos auklesime ir mylesime, nors buvome begalo jauni o tiksliau man buvo 21-eri musu meile buvo tokia stipri kad nusprendeme susituokti, taigi viena grazia vasaros diena ivyko labai grazi musu svente. Po vestuviu jau pradejome nesisaugoti, bet vistiek keliu menesiu begyje nepastojau, kai lapkricio menesi nesulaukiau menesiniu labai apsidziaugiau, nes pagalvojau kad jau... Pasidariau nestumo testa, bet ten buvo I bruksnelis, palaukiau dar savaite, nes galvojau kad gal per anksti, tuo tarpu atsisakiau kavos ir kitu dalyku kurie nepatartini nestumo metu. Praejo savaite nusprendziau kad daugiau negaisiu pinigu ir laiko nestumo testams ir eisiu priduoti kraujo HCG tyrimui, mano nuostabai HCG buvo neigiamas. Na neigiamas tai neigiamas reiskia dar nelaikas, o mmm... nera gal del streso kuri patyriau kraustydamasi pas vyra. Praejo lapkritis, gruodis kaip nera mmm... taip ir nera (o as tik dariausi nestumo testus, bet vis rode I), sausi nusprendziau uzsirasyti pas gydytoja, pasirinkau E.G.Klinika (visu pavadinimu ir pavadziu nerasysiu, bet dauguma ir taip suprasit) pas V.K. Gydytojas mane apziurejes pasake kad nestumo tikrai nera ir kad nematyti kad menesines ateitu artimiausiu metu, pasiule pasidaryti kraujo tyrimus (hormonu). Po savaites eilini pirmadieni kaip dabar prisimenu sausio 21 d. (dabar sios dienos savo gyvenime labai vengiu ir jos bijau) atejau nieko blogo nenujausdama, gydytojas atsivercia tyrimu atsakymus, ir matau kad ilgai i juos ziuri, ir sako atsakymai labai blogi, ir pirmas klausimas buvo: o jus planuojate nestuma? supratau kad kazkas negerai, bet galvojau na ka vaistu pagersiu ir susitvarkys, negalvojau kad viska butent labaiii blogai, siuo metu esu dekinga gydytojui kuris labai svelniai (kad as ispradziu net nesupratau) man tai pasake (nors daugiau pas ji nesilankiau, ir dabar jeigu pamatau ji per televizoriu, perjungiu nes atsiranda nesaugumo pojutis, o diagnoze isankstinis kiausidziu issekimas (menopauze) t.y. kaip jis pasake mano kiausides yra kaip 50-60 metu moters ir pati niekada negalesiu tureti vaiku t.y. tik dirbtinis apvaisinimas su kiausialastes donoru, kuris net neatliekamas Lietuvoje, ka toliau gydytojas sake net ir negirdejau, buvo didziulis sokas, toliau seke asaros, isejau is gydytojo kabineto net neatsisveikinus, lauke -25 laipsniai o as su paltu rankose islekiau is klinikos nes net nesugebejau apsirengti, bet tuo metu nejauciau salcio, nejauciau visiskai nieko, tik skausma, kuris plese mano vidu i mazus gabalelius, masinoje manes lauke vyras, pamates mane tokia pats issigando (kaip neseniai pasake, pagalvojo kad gydytojas "nuskriaude", pro asaras papasakojau jam apie tai, prisimenu kaip vyras mane apkabino, sedejome ir verkeme kartu masinoje. Atvaziavus namo nieko nesinorejo, nei valgyti, nei gerti, nei miegoti, tik mirti... Bet negalejau patiketi, mintyse buvo "kodel? kodel man? kodel butent dabar kai istekejau ir nusprendziau kad jau noriu, uz ka mane Dievas baudzia, juk as gyvenime taip myliu vaikus, niekada net jokiu kontraceptiku negeriau, nerukiau, nevartoju alkoholio, jau nekalbant apie abortus ... " Po kuriuo laiko atsipeikejau, pradejome ieskoti informacijos internete apie sia liga, informacijos buvo mazai, daug kalbama apie tai SM'e, bet jokios patikimo ainformacijos, su vyru nusprendeme kad negalime taip susitaikyti su esama situacija, kad gal cia klaidinga diagnoze. Is ryto su pajuodusiais paakim uzvaziavau i klinika pasiimti tyrimu atsakymu (tada tie skaiciai man nieko nesake, bet: FSH 74.02; LH 48.77; E2- 23.63) , ir jau kita diena sedejau Vaisingumo klinikoje gyd. A.U. kabinete. A.U. gal ir gera specialiste bet tikrai labai salta savo pacientams (na gal tada papuoliau "ant blogos nuotaikos), bet gydytoja pasake kad yra kaip yra, vienintelis sansas pastoti tik dirbtinis apvaisinimas su kiausialastes donore, pasiuliau gyd. gal pakartoti tyrimus gal cia tik klaida kazkokia isivele, bet gydytoja pasiule pataupyti geriau pinigus nes ju mums prireks. Mane uzpuole baisi depresija, gyvenimas atrode kad baigesi, budama 21-riu, jauciausi lygtais man butu 50 metu, prisipazinsiu buvo "visokiu minciu", nes neisivaizdavau ir nenorejau gyventi del saves, juk as visa gyvenima tik ir svajojau apie maza dziaugsma. Buvo minciu ir baigti gyvenimas, ir issiskirti su vyru, ir isvaziuoti toliau nuo visu, ko tik negalvojau. Bet kazkaip susiemiau kad negaliu pasiduoti. Dar pries diagnoze, darbe su kolegom diskutavom apie bioenergetikus, uzkalbetojas ir t.t. prisiminiau kad kolege gyresi kad jau padejo vienas bioenergetikas (pati nelabai tikejau ju pagalba), bet grebiausia uz kiekvieno siaudo, o gal ir man pades, paskambinus jam, pasakiau kad turiu problemu moterisku ir noreciau pas ji atvaziuoti, jis man telefonu!!!! diagnozavo kad mano kiausidziu veikla 1%, (Beje dauguma kitu organu irgi blogai atseit veikia), ir kad jis tikrai man pades (tik dabar galiu pasakyti jau nemasciau blaiviu protu, kai man pasake kad tikrai pades!), nuvaziavus pas ji, "bioenergetikas" pasake kad reikes 10-15 seansu (vieno seanso kaina buvo 150 lt.), sutikome ir tikejome kad pades (nes jis pasake kad man medicina nelabai jau pades, o jis padarys kad pasveiksiu), vazinejome pas ji kas antra diena (kelione nuo musu iki jo 130 km. i viena puse, baisu ir pagalvoti kiek pinigu isleidom sarlatanui bet patys esame kalti, nieko nekaltinu, gal kazkam jis ir padejo), po menesio klinikoje pasidariau tyrimus (FSH 101.3; LH 45.70; E2 - 18.35 o ir savijauta negerejo, karstis vis labiau pyle, menesines neatsirado), Pamacius atsakymus vos nenugriuvau tikraja zodzio prasme (juk jis zadejo, juk mes tiek sumokejome), paskambinome jam, pasakyti kad man visai negereja o situacija tik blogeja, jis pasiule mums pratesti gydyma atseit per mazai buvo seansu, dar reiketu bent desimties. Supratome kad esame apgaudinejami. Mane uzpuole dar didesne dipresija, bet negalejau nieko nedaryti, negalejau susitaikyti su esama situacija, nusprendziau kreiptis dar i viena gydytoja taigi, balandzio menesi uzsirasiau pas BAK dirbanti R.Ž., papasakojau jam visa situacija, gydytojas apziurejo, pasake kad kiausides labai mazos, ir pasiule ir toliau (V.K. skirta pakaitine hormonu terapija) gerti vaistus ir ateiti pas ji po 3 menesiu, kad atseit vasara, ilsekites o rugpjuti ateikit, na praejo vasara, atejo rugpjutis, nuejau jau ir vel pas ji, jis vel apziurejo ir pasake na gerkit toliau vaistukus ir ateikit pas mane lapkricio menesi. Supykau baisiai, nes jokios realios pagalbos is jo nesulaukiau, kaip dabar suprantu gydytojas ir pats nezinojo ka daryti, juk nekasdien pasitaiko 21-eriu metu moterys su menopauze norinti pastoti. Bioenergetikais tiketi nenorejau, apie mano "problema" zinojo tik keli zmones tarp ju ir mano drauge, kuri pasiule apsilankyti pas tokia viena moteri(uzkalbetoja), kuri jai padejo panaikinti cista. Tikrai nenorejau, bet sutikau, o to labiau kaip drauge pasake kad ji padeda zmonems ne del pinigu nes gali jai ir visai nemoketi, o beto ta moterys visai netoli gyveno. Zmogus atsidures bedoje, sutinka su viskuom, taigi pradejau lankytis pas ta moteri, ji nieko man nezadejo, bet visada sake kad vaiku as tikrai turesiu ir ne viena, visada maloniai su ja pasnekedavome, as issipasakodavau, gydymas jos buvo - laike ranka man ant pilvo kazkiek laiko (keista bet ta ranka ant tiek sildydavo kad budava toje vietoje net karsta), mokedavau jai po 10 lt. (sumos niekas nesake) nezinau ar sutapymas o gal tiesiog tikejimas bet padarius tyrimus po 2 menesiu tyrimai buvo : FSH -59,88; LH - 38,92; E2- 338,8 . Taigi E2 normalizavosi (kiek kartu veliau dariausi si tyrima visada E2 jau buvo normoje), man patiko lankytis pas sia moteri, nes tai buvo normali 40 metu moterys turinti trys vaikus, gyvenanti normaliame name, kazkada kaip ji pasakojo jai irgi buvo diagnuozotas nevaisingumas. Pas ja lankiausi viena karta per menesi, kazkur apie metus, bet visgi per ta laika nepastojau, o ir kiti tyrimai negerejo, taigi nustojau (nors dabar esu apie ja labai geros nuomones). Apie savo problema tikrai to nenoredama bet zinojau kad turiu (nes vis klausinejo tai kada mes jai padovanosim anuka) papasakojau mamai, istikruju buvo labai sunku, nes maciau kaip pasikeite jos veidas, ir akys prisipilde asaru, bet esu jai begalo dekinga kad niekada nepasidave tiketi ir visada mane palaike. Mama pradejo pati ieskotis pagalbos, susirado kazkokia zolininke, turejau vaziuoti pas ja, ji padare man zoleliu arbatos rinkini, miksturu visokiu, geriau gal jas pusmeti, mama prase tik nepasiduoti, nenuleisti ranku, bet ir per ta laika nepastojau o ir tyrimai visai negero, bet negalejau visiskai nieko nedaryti, drauge tuomet lankesi RK pas D.B. , Vis gyre ja, kad gera specialiste, malonus zmogus, taigi uzsirasiau ir as pas ja, nuejus buvau nustebinta ant kiek siltas ir malonus zmogus, snekejo ne moksliniais terminais, o normalia zmogiskaja kalba, echoskopuojant rode ir aiskino kas ir kaip, iskarto pasake kad jos praktikoje toks atvejis pirmas, ir net nezino kaip tiksliai gydyti, girdejau kaip skambino kolegom, pasakojo mano atveji, konsultavosi su jais ir galiausiai man pasiule apsilankyti pas jos kolege Centro poliklinikoje nevaisingumo specialiste gin. B.V., bet kad galeciau nemokamai lankytis Centro poliklinikoje turejau paprasyti siuntymo savo ginekologes poliklinikoje kuriai priklausau, neujus pas "savo" ginekologe papasakojau jai visa situacija ir paprasiau siuntimo pas specialiste, buvo begalo skaudu kai "mano" ginekologe issijuoke, "kad 21-eriu ir nefunkciuonoja kiausides, prisigalvoja sau zmones problemu, reikia paskatinti ir pastosi be problemu, o kaip pradejau sakyti apie tyrimus FSH, LH... tai tik akys ispute, paziurejo i sesele, abidvi pradejo kvatoti, na gerai reikia tai imk ta siuntyma", kaip sakau eilini karta gydytojai del savo nekompetencijos ir nezinojimo smoge i skaudziausia vieta, bet nesinorejo su nekuom aiskintis. Su GYD. B. V. pasikonsultavus nusprendeme kad reikia pakartoti tyrimus ir gal pabandyti IUI, padareme vyro spermograma, ji buvo gera, padareme mano hormonu tyrimus ir jie FSH 79,3; LH 38,4. Gydytoja pasake kad net neverta nes be kiausialastes donoro nieko nebus. Mane ir vel uzpuole depresija, nes jau turejau vilti, ir vel viskas zlugo, supratau kad mano visos pastangos kaip zirnis i siena, supratau kad turiu susitaikyti su tuom kas yra, per trys metus buvau pas 5 skirtingus gydytojus kurie tik patvirtinimo mano diagnoze ir pasake kad sansu tureti SAVO vaika nera. Dabar kaip kosmara prisimenu kaip ziuredavau i svetimus leliukus ir svajojau kada nors glausti prie saves savo mazyli, prisimenu kiek buvo naktu kai pagalves budavo slapios nuo asaru, kiek naktu kai sedejau ir prasiau Dievo, kiek praleistu valandu prie baznycios su prasymais kad sulauktume savojo stebuklo, prisimenu kaip per kiekviena susitikima su artimaisiais, draugais, visi aplinkiniai tik ir klausinejo "tai kada jus turesit mazyli", o mes tik su dirbtine sypsena ir kraujuojancia sirdymi meluodavome kad mes dar nenorime, per jauni, mokslai nebaigti ir t.t.
Visgi nusprendziau, kad jau viskas, neturejau daugiau jegu bergzdziai kovoti su vejo malunais, su vyru susiskambinome su Latvijoje veikiancia klinika kuri gali pasiulyti dirbtinio apvaisinimo paslaugas su kiausialasciu donorem, suzinojome kad procedura kainos apie 20 tuks., (suma mums tikrai labai didele, tuo labiau kad isleidom visas santaupas lakstydami pas privaciu gydytojus) pradejome rinkti pinigelius. Nusprendziau kad cia Lietuvoje turiu susirasti gydytoja kuri darytu cia tyrimus,mane priziuretu isodinus embriona ir t.t. taigi issirinkau kazkada cia SM labai isgirta gydytoja kaip kazkas rase su "stebuklingos rankom" atseit jeigu prisiliecia pastoji
apsilankiau A.K. pas M.N., tiek apturejus skirtingu gydytoja galiu pasakyti kad ji fantastiska
maloni, demesinga, kaip specialiste
jai paaiskinau visa situacija, sutarem su ja, kad iskarto pas ja atleksiu atvaziavusi is Latvijos, ja informuosiu kaip kas, o ji is savo puses darys kas priklauso, taigi turedami reikiama suma praeitu metu rugpjucio men. nuvaziavome pas musu kaimynus Latvius, latviu gydytojas pamates mano visus tyrimu rezultatus dar karta patvirtino kad su tokiais rezultatais naturaliam pastojimui sansu jokiu nera, ir tik su donoru. Savo vaiko troskimas buvo toks didelis, bet zinojau kad realybe kitokia, turejau susitaikyti ir save guodziau "na koks skirtumas kad vaikas netures mano kraujo, as ji isnesiosiu, as ji pagimdysiu, as ji mylesiu stipriau uz pasaulis" su latviais gydytojais viska aptareme, gydytojas mane apziurejo, sutareme atvaziuoti po 2 savaiciu pradeti procedura (skirs vaistus, issirinksim donore ir ruosimes procedurai). Gyvenome laukimu, norejau kuo greiciau viska pradeti kad greiciau butu rezultatas (nors zinojau kad tikimybe pastoti tik 30proc.), bet buvau tikra kad pavyks. Taigi likus porai dienu iki isvaziavimo i Latvija, pradejo mausti pilva, bet jausmas labai keistas, niekada tokio nebuvo, pagalvojau gal del jaudulio, nes visos mintys buvo tik apie tai, (su vyru kita tema net nesnekejome), bet tas maudymas nesiliove, vyrui nieko nesakius per viena pietu pertrauka nusprendziau nuvaziuoti priduoti profilaktiskai ( o profilaktiskai nes tos darbuotojos mane jau pazinojo, geda buvo nes vis tikejau kad gal... ir HCG tyrima dariausi vos ne kiekviena menesi, nes vis nesilioviau tiketi) kraujo HCG tyrimui, laborante pasake kad atsakymas bus po poros valandu. Praejus porai valandu eilini kartu skambinu suzinoti, ir man pasako kad atsakymas teigiamas, skaicius 180
kad butumete mane mate
paklausiau dar karteli ar teisingai isgirdau, jie dar karta patvirtinimo. Sedejau ir nezinojau ka daryti, pirmiausia issigandau, pranesiau vyrui visa verkdama, girdejau kaip vyras kukciuoja snekedamas, paskambinau savo "stebuklingas rankas" turinciai gydytojai, ji pasake atvaziuoti pas ja, bet ta diena dirbo ne A.K. o E.G. klinikoje (ten kur man ir diagnozavo isankstini kiausidziu issekima), tik izengus i klinika prisiminiau kad paskutini karta is jos isbegau verkdama dabar ateinu laimingiausia pasaulyje, joje prasidejo ir baigesi mano kosmaras - nevaisingumas! Nestumas dar buvo toks mazas kad jo dar nesimate, bet po savaites ekrane pamaciau savo didziausia gyvenimo dziaugsma. Nestumas praejo gan gerai, neskaitant kad vemiau puse nestumo 5 kartus per diena, bet kiekviena karta vemdama buvau devintam danguje
Dabar turiu triju menesiu graziausia pasaulyje mergaite, ir jeigu pasitrvirtins mano teorija po metu gal bandysim pagauti broli ar sese
juk kaip sakoma apetitas kyla bevalgant
ilgai galvojau kaip cia taip pavyko, viska atsukau atgal. kaip kas vyko kitaip ta menesi kaip pavyko, (ir buvo vienas niuansas, uz kuriuo uzsikabinau, tik nezinau ar tai padejo) ir ar tai sutapymas, ar pasitvirtinusi teorija, galesiu parasyti po metu
bet visgi stebuklu buna, tikekite jais!
Gerai, begu nes girdziu kad jau pabudo mano gyvenimo stebuklas
dar tik 1 metai laukimo, o aš jau pradėjau paniškai paniškai bijoti... 
