Įveikiau nevaisingumą

sveikos.
pagaliau ir as galiu pasakyt kad iveikiau nevaisinguma.
noriu palinketi toms kurios dar laukia savo stebuklu, nenuleisti ranku ir tiketi kad viena grazia diena ir jum pavyks! pavyko man, pavyks ir jums!!!

sveikos.
pagaliau ir as galiu pasakyt kad iveikiau nevaisinguma.
susituokem 2005, bet nusprendem kad su vaikais kokius metelius dar palauksim, nes teko kraustitys i kita miesta, naujas butas, nauji darbai...norejom apsiprast su savo nauju gyvenimu. po pusantru metu pagaliau nusprendem kad jau gal ir laikas daryt vaikus. pastojau labai greitai, po tryju menesiu jau pamaciau du pagaliukus. kazkaip pernelyg nesureiksminau, viskas ejosi kaip ir turejo but, tad priemiau sia zinia ramiai nors ir dziaugiausi. dziaugsmo buvo ne ilgam. kai visi svente naujus metus, as sedejau wc su kraujavimu ir nezinojau ka daryt. 6 savaiciu nestumas nutruko butent tada. pagulde i ligonine, padare abrazija ir isleido namo. tiesa sakius kazkaip tada net nesuvokiau masto tos tragedijos, nemaniau kad mano kelias iki vaikucio taip uztruks. kazkaip galvojau kad tai tik atsitiktinumas ir jei jau taip greit pavyko pirma kart tai ir pavyks antra.
vel planuot pradejom mazdaug po metu. pirmas menuo, antras trecias ketvirtas.... nieko. jau pradejau nerimaut, bet nieko nesiemiau, laukem toliau. po 7 menesiu vel pamaciau du pagaliukus. jau dabar dziaugsmui nebuvo ribu, pagaliau galvojau!!! pet pamacius viena diena tepliojima ir prisiminus ankstesne patirti nieko nelaukius pradejau reidus pas gyd. pirmos apziuros verdiktas pritrenke, iki siol prisimenu gyd. zodzius- gimdoje nieko nera, ar jus tikra kad nestumo testas buvo teigiamas? aisku kad tikra, lekiau i vaistine pirkt naujo ir po 15 min jai parodziau tuos svieciancius pagaliukus. verdiktas jos buvo toks- arba per mazas nestumas arba negimdivinis. net nezinojau kad ir tokiu nestumu buna. prasidejo reidai i ligonine, kraujo tyrimai ir po 2 savaiciu buvo aisku kad gimdoj tikrai nieko nera. atsimenu kai veze is operacines ir po truputi grizinejo samone, jauciau tik riedancias asaras per skruostus. galvojau uz ka cia man taip. na jei pirmas persileidimas atsitiktinumas, tai negimdivinis is kur ir uz ka? bet niekur nedingsi ir gyvenimas eina toliau.
nusprendem jau nieko nebelaukt ir praejus men po operacijos vel pradejom bandyt. nors  viltis kad aplamai pastosiu bleso vis su kiekvienu menesiu. kiekvienos menesines lydejo asaru pakalnes ir vis didejantis nepilnavertiskumo jausmas. praejus apie metams nusprendziau vis del to ieskotis priezasties. kreipiausi i poliklinikos ginekologe. ji skyre tyrimus, sekem ovuliacija, bet viskas be rezultato, taip praejo dar metai. jau buvo nebejuokinga ir tikrai tai tapo mano problema numeris 1. juodai pavydedavau visom besilaukenciom draugem, net nebenorejau su jom bendraut. kiekviena diena,visas 24 valandas sukosi tik viena mintis uz ka man tai, kodel as negali turet vaiko???
viena pazistama, nezinodama mano problemos, papasakojo kaip jos kolege mina slenkscius i vaisingumo klinika. pagalvojau kad ir man jau pats laikas ten kreiptis ir negaist laiko su paprasta gine.
patekau i Egles Tvarijonavices rankas. labai ji pasirode rimta ir griezta, net biski prisibijojau jos, bet maciau kad ismano saro reikala. paziurejus is poliklinikos atnestus tyrimus, visa mano istorija, nuosprendis buvo- laparaskopija. dar del viso pikto darem spermos tyrima, bet vyrui pretenziju neturejo.
po laparaskopijos paaiskejo kad kiausintakis kur buvo negimdivinis visiskai nepataisomai nepraeinamas, o kitas kaip ir sveikas.
praejus 2 men startavom su pirma iui. tiek daug vilciu buvo sudeta, bet deja...
antra iui neivyko, nes stimuliuti foliai uzaugo nepraeinamoj pusej. laikas ejo ir viltis po truputi bleso. darem trecia stimulaicija ir antra iui. nieko nesitikejau, net kai laiku nepasirode mmm nusprendziau kraujo tyrimo net nesidaryt, galvojau nemetysiu pinigu, mmmm vistiek ateis. bet neatejo.... pasidariau testa ir pamaciau du pagaliukus. issigandau, nes tai jau buvo nauja viltis kad pavyko... bet buvo baisu kad ir vel ji nesuduztu. dvi savaites iki apziuros ejo vezlio greiciu. drebejo kojos rankos kai guliausi ant kedes ir meldziau dievo kad viskas butu gerai ir savo vietoj. kai isgirdau gyd zodzius- va, musu puslyte, gimdij, viskas vietoj,- nemaciau kur padejau rubu nes akys buvo pilnos dziaugsmo asaru. atsimenu zinute kur rasiau vyrui tik isejus is klinikos- mes turesim vaika, jis kol kas dar labai mazas, bet butinai uzaugs ir mes ji galesim apkabint! 9menesiai buvo lengvi ir labai greitai praleke. ir jau sias kaledas sutikom tryse! po ilgu 6 su puse metu mes pagaliau tapom tikra seima!
noriu palinketi toms kurios dar laukia savo stebuklu, nenuleisti ranku ir tiketi kad viena grazia diena ir jum pavyks! pavyko man, pavyks ir jums!!!

Sveikinu visas mergaites su nuostabiu dziaugsmu        Kol kas tik skaitineju jusu stebuklingas istorijas, taciau manau, kad jau greit (kai jausiuosi labiau saugesne), ir as padrasinimui parasysiu savo istorija  

Noriu ir as papasakoti savo istorija
Po vestuviu pradejom svajot apie vaikeli, o jo kaip nebuvo, taip nebuvo... Po 1 metu nesekmingu savarankisku bandymu nuvykom pas G. Bogdanskiene. Ten suzinojau, kad turiu endometrioze, vyro turtas nekoks. Isoperavo, dare 2IUI. Taciau nesekmingai Buvo taip sunku, kad neimanoma nupasakoti. Nebebuvo jegu vel bandyti ir vel nusivilti. Zeme slydo is po koju. Taip i seima atkeliavo 22 men mazyle, kuri mus prikele naujam gyvenimui. Gyvenom, augom, pasistatem nama, susitaupem issvajotai kelionei i Egipta (10 metu vestuviu proga). Ir ka gi... Ruosiu daiktus kelionei ir vis laukiu MM. O ju kaip ner, taip ner.( Jau pamaniau, gal klimaksas ). Nulekiam pas G.B. ir suzinom, kad LAUKIUOSI jau 6 savaites!!!!!! Dziaugsma temde nerimas, ar viskas bus gerai.  Taigi musu STEBUKLUI dabar jau 20 men. Sese labai myli broli, mazylis ja irgi.  Neseniai  grizom is Turkijos ir vel nesulaukiau MM. Taigi vel laukiam stebuklo!!!