sveikos.
pagaliau ir as galiu pasakyt kad iveikiau nevaisinguma.
susituokem 2005, bet nusprendem kad su vaikais kokius metelius dar palauksim, nes teko kraustitys i kita miesta, naujas butas, nauji darbai...norejom apsiprast su savo nauju gyvenimu. po pusantru metu pagaliau nusprendem kad jau gal ir laikas daryt vaikus. pastojau labai greitai, po tryju menesiu jau pamaciau du pagaliukus. kazkaip pernelyg nesureiksminau, viskas ejosi kaip ir turejo but, tad priemiau sia zinia ramiai nors ir dziaugiausi. dziaugsmo buvo ne ilgam. kai visi svente naujus metus, as sedejau wc su kraujavimu ir nezinojau ka daryt. 6 savaiciu nestumas nutruko butent tada. pagulde i ligonine, padare abrazija ir isleido namo. tiesa sakius kazkaip tada net nesuvokiau masto tos tragedijos, nemaniau kad mano kelias iki vaikucio taip uztruks. kazkaip galvojau kad tai tik atsitiktinumas ir jei jau taip greit pavyko pirma kart tai ir pavyks antra.
vel planuot pradejom mazdaug po metu. pirmas menuo, antras trecias ketvirtas.... nieko. jau pradejau nerimaut, bet nieko nesiemiau, laukem toliau. po 7 menesiu vel pamaciau du pagaliukus. jau dabar dziaugsmui nebuvo ribu, pagaliau galvojau!!! pet pamacius viena diena tepliojima ir prisiminus ankstesne patirti nieko nelaukius pradejau reidus pas gyd. pirmos apziuros verdiktas pritrenke, iki siol prisimenu gyd. zodzius- gimdoje nieko nera, ar jus tikra kad nestumo testas buvo teigiamas? aisku kad tikra, lekiau i vaistine pirkt naujo ir po 15 min jai parodziau tuos svieciancius pagaliukus. verdiktas jos buvo toks- arba per mazas nestumas arba negimdivinis. net nezinojau kad ir tokiu nestumu buna. prasidejo reidai i ligonine, kraujo tyrimai ir po 2 savaiciu buvo aisku kad gimdoj tikrai nieko nera. atsimenu kai veze is operacines ir po truputi grizinejo samone, jauciau tik riedancias asaras per skruostus. galvojau uz ka cia man taip. na jei pirmas persileidimas atsitiktinumas, tai negimdivinis is kur ir uz ka? bet niekur nedingsi ir gyvenimas eina toliau.
nusprendem jau nieko nebelaukt ir praejus men po operacijos vel pradejom bandyt. nors viltis kad aplamai pastosiu bleso vis su kiekvienu menesiu. kiekvienos menesines lydejo asaru pakalnes ir vis didejantis nepilnavertiskumo jausmas. praejus apie metams nusprendziau vis del to ieskotis priezasties. kreipiausi i poliklinikos ginekologe. ji skyre tyrimus, sekem ovuliacija, bet viskas be rezultato, taip praejo dar metai. jau buvo nebejuokinga ir tikrai tai tapo mano problema numeris 1. juodai pavydedavau visom besilaukenciom draugem, net nebenorejau su jom bendraut. kiekviena diena,visas 24 valandas sukosi tik viena mintis uz ka man tai, kodel as negali turet vaiko???
viena pazistama, nezinodama mano problemos, papasakojo kaip jos kolege mina slenkscius i vaisingumo klinika. pagalvojau kad ir man jau pats laikas ten kreiptis ir negaist laiko su paprasta gine.
patekau i Egles Tvarijonavices rankas. labai ji pasirode rimta ir griezta, net biski prisibijojau jos, bet maciau kad ismano saro reikala. paziurejus is poliklinikos atnestus tyrimus, visa mano istorija, nuosprendis buvo- laparaskopija. dar del viso pikto darem spermos tyrima, bet vyrui pretenziju neturejo.
po laparaskopijos paaiskejo kad kiausintakis kur buvo negimdivinis visiskai nepataisomai nepraeinamas, o kitas kaip ir sveikas.
praejus 2 men startavom su pirma iui. tiek daug vilciu buvo sudeta, bet deja...
antra iui neivyko, nes stimuliuti foliai uzaugo nepraeinamoj pusej. laikas ejo ir viltis po truputi bleso. darem trecia stimulaicija ir antra iui. nieko nesitikejau, net kai laiku nepasirode mmm nusprendziau kraujo tyrimo net nesidaryt, galvojau nemetysiu pinigu, mmmm vistiek ateis. bet neatejo....
pasidariau testa ir pamaciau du pagaliukus. issigandau, nes tai jau buvo nauja viltis kad pavyko... bet buvo baisu kad ir vel ji nesuduztu. dvi savaites iki apziuros ejo vezlio greiciu. drebejo kojos rankos kai guliausi ant kedes ir meldziau dievo kad viskas butu gerai ir savo vietoj. kai isgirdau gyd zodzius- va, musu puslyte, gimdij, viskas vietoj,- nemaciau kur padejau rubu nes akys buvo pilnos dziaugsmo asaru. atsimenu zinute kur rasiau vyrui tik isejus is klinikos- mes turesim vaika, jis kol kas dar labai mazas, bet butinai uzaugs ir mes ji galesim apkabint! 9menesiai buvo lengvi ir labai greitai praleke. ir jau sias kaledas sutikom tryse! po ilgu 6 su puse metu mes pagaliau tapom tikra seima!
noriu palinketi toms kurios dar laukia savo stebuklu, nenuleisti ranku ir tiketi kad viena grazia diena ir jum pavyks! pavyko man, pavyks ir jums!!!
tu buvai tas pavyzdys kad nuleisti ranku negalima 
tavo kiskutis is tiesu nuostabus 
Tada supratom kad nekokia taktika - mes ne iš tų kuriems taip dažnai reikia, tai buvo tarsi darbas. Mano ciklai nebuvo labai reguliarūs, todėl susidomėjau ovuliacijos nustatymu matuojant BT. Pradėjau matuoti ir mačiau kad teoriškai turėtų pavykti pastoti, kad 'užtaikom'. Po pusmečio planavimo suskubau išsitirti savo hormonus - viskas buvo normos ribose. Tada pradėjau nuteikinėti vyrą pasidaryti tyrimą ir praėjus 9 mėn planavimo jis pasidarė spermogramą. Deja rezultatai nebuvo džiuginantys. Po mėnesio pakartojo - rezultatas toks pats. Nuėję pas andrologę Žilaitienę sužinojom kad rezultatai ant ribos tarp IVF ir IUI rekomendacijos, prirašė vyrui vaistų ir vitaminų, o aš ėjau tartis dėl inseminacijos. Taip ruošiausi IUI, bet pinigėlius pradėjau kaupti ir planui B - IVF'ui. Pirmai inseminacijai mane stimuliavo Clostilbegytu, ją darėme praėjus 1,5m nuo planavimo pradžios. Vyro rezultatai buvo žymiai pagerėję, vos ne normospermija, bet va mano organizmas pavedė - vienas folikulas sprogo per anksti (8 cd), o antras - per vėlai, o gal visai nesprogo. Sekantis ciklas truko ~50 dienų, dar sekantį pradėjau stimuliaciją o per apžiūrą paaiškėjo kad turiu cistą, teko nutraukti viską. Po to ciklą ilsėjausi su KT. Galiausiai atėjo vėl vasara kai pavyko daryti 2 IUI. Vyro rezultatai buvo kiek suprastėję (iki 12 mln/ml), bet visgi išvydau savo išsvajotuosius II. Tiksliau pamačiau tik vaiduokliuką, bet Hcg patvirtino ir nekantravau pranešti vyrui gerą naujieną vestuvių antrųjų metinių proga. Bet deja tas nėštumas nesibaigė gerai. Buvo nesivystantis ir pabėgo 8 sav.. Kad ir kaip skaudu buvo, buvau įkvėpta kad mums gali pavykti su IUI. Bet po to darėm 3, 4, 5 IUI, vyro rezultatai panašiai svyravo, net gerėjo, bet rezultato nebuvo. Padarėm laparoskopiją, rado 2 fazės endometriozę, prabadė kiaušides dėl policistiškumo, tada iš karto darėm 6 IUI, po to 7 ir 8 IUI.. Galiausiai daktarė pasakė kad verčiau pereiti visgi prie IVF, nes 6 IUI po pavykimo buvo bergždžios. Tai va, praėjus 3,5 metams po planavimo pradžios padarėm pirmą IVF. Folikulų gavosi nemažai - net 15, apsivaisino jų apie 10, tada nusprendėm vieną įdėti o likusius auginti iki blastocistų, ir po 2 dienų įdėjo vieną blastukę. Atšventusi jubiliejų sekantį rytą pasidariau testą ir pamačiau 'Pregnant' 
Hcg skaičiukai buvo kur kas didesni nei praeitą kartą, tas suteikė man tikėjimo. Ėjau tikrintis kas 2 sav, mano džiaugsmui matė pūslelę, po to širdutę, galiausiai augo iki žmogeliuko krutančio kaip kiškutis. O va dabar kai spardosi tai jau visas kiškis 
buvo labai baisu, pradejau darytis kraujo tyrimus, ziurejo ar vyksta ovuliacija ir t.t visi tyrimai buvo geri, tad daktare tik spejo, kad problema su kiausintakiu nepraeinamumu, kadangi anglijoj IVF nemokamas ji pasiule iskart ji pasidaryt arba bandyt jieskot tikrosios priezasties, taciau nenorejom nieko laukt ir sutikom su IVF. Buvo labai baisu, visokios mintys lindo i galva, kas bus jei nepavyks ir t.t. Taciau viskas ejosi sklandziai.Folikulu iseme 7, apsivaisino 4, po 5 dienu viena isodino. Po 16 dienu liepe pasidaryti testa. Prabudau 4 ryto ir begau i vonia, rezultatas buvo teigiamas, dziaugsmo buvo belekiek. Buvo labai sunku patiket, tai dar kokius 3 testus pasidriau per pirmas 2 savaites, tol kol nepamaciau savo maziuko per skana 
belieka...
