Įveikiau nevaisingumą

Tikrai nuostabu, ka gali zmoniu didziulis noras, pastangos, uzsispyrimas. Labai labai dziaugiuosi ir sveikinu!

Sveikinu
Žinok, nes suakmenėjau kai pamačiau kad rašai į laimingas istorijas, nes vakar kaip tik skaičiau RRC temutę nuo pradžios iki vėlyvos nakties ir kaip tik pagalvojau, kažki kaip tau sekasi? Parašiuke nieko nesimatė Nerealiai dėl tavęs džiaugiuosi

Amade, didžiausi sveikinimai jūsų šeimai Buvau užmačius, kad jau sūpuoji mažiulį ant rankų, bet nebuvau tikra, kokių priemonių ėmėtės. Ačiū už įkvepiančią istoriją Tik pasitvirtino faktas -kad pats turi būti sau gydytojas, nenuleisti rankų ir ieškoti išeičių. Šaunuoliai

Aciu aciu dar karta uz sveikinimus



Parasiau sia istorija (aisku, cia labai trumpai ir glaustai ), kad seimos nepultu i nevilti ir nenuleistu ranku... Tiesiog daznai reikia, kad noras butu didesnis uz viska, tada reikia dometis dometis ir ieskoti. Pats blogiausias dalykas sedeti kampe ir verkti Juk tik vienetiniai atvejai, kai niekas nepadeda, dauguma pritruksta tikejimo...

Amade, nerealiai džiaugiuosi už jūsų šeimą

Kaip dziugu, kad skyrelis pasipildo naujom istorijom

Lola.lola - kaip dziugu matyti tavo turtinga liniuote! Sveikinu dabar jau visa gausia seimyna. Aukit sveiki ir laimingi. O i mamyciu skyreli neuzsuksi?...

Parasysiu kas man padejo. Su vyru pradejom valgyti geresni, kokybiskesni maista, atsisakem rukymo ir jokiu stipriu gerimu, neu vyno, nei alaus, sulieknejau, nes buvo didelis virssvoris, daug piolsio suteikem sau. Tai viskas truko metus, be to mes susilaikem nuo lytiniu santykiu puse metu pries pradedant vaikeli, na kazkur perskaitem, kad toks dalykas gali padeti. Beje gerem salaviju arbata jis ir as kiekviena diena ir daznai, perskaitem, kad padeda. Pastojau per 6 menesius. O siaip mes vyresnio amziaus, mano vyrui 49 metai, o man buvo jau 33 metai, ir santuokoje gyvenom 7 metus. Nezinau kas tiksliai padejo, bet issivalant organizma, mastymas taip pat keiciasi, na ir svarbu ne stresuoti, pozityviai mastyti, nepervargti, buti arciau gamtos. Po pirmo vaiko, antra karta pastojau per 1 savaite, bet mes 1 metus susilaikem nuo santykiu visai. Aisku tai ne visiems priimtina, bet zinokit tai tikrai duoda rezultatus.

Labai idomi patirtis Sveikinu su puikiu rezultatu!

Amade, šaunuolė, esi labai labai stipri, vienas dalykas - nepastoti, kitas - prarasti leliukus, kai tau jau +-20 savaičių, net įsivaizduot negaliu tokio skausmo, o jums pavyko ištverti ir pasiekti savo tikslo. Sėkmės, sveikinu

Sveikos,
Kol mano mažylis snūduriuoja pasidalinsiu ir savo patirtimi.
Po vestuvių 2007-aisiais su vyru sugalvojom kad va atėjo laikas turėti vaikų. Į tą užduotį žiūrėjom atsakingai ir iš karto ėmėme 'gaminti'. Pirmą ciklą nusprendėm tiesiog mylėtis kas antrą dieną - kad nepražiopsoti Tada supratom kad nekokia taktika - mes ne iš tų kuriems taip dažnai reikia, tai buvo tarsi darbas. Mano ciklai nebuvo labai reguliarūs, todėl susidomėjau ovuliacijos nustatymu matuojant BT. Pradėjau matuoti ir mačiau kad teoriškai turėtų pavykti pastoti, kad 'užtaikom'. Po pusmečio planavimo suskubau išsitirti savo hormonus - viskas buvo normos ribose. Tada pradėjau nuteikinėti vyrą pasidaryti tyrimą ir praėjus 9 mėn planavimo jis pasidarė spermogramą. Deja rezultatai nebuvo džiuginantys. Po mėnesio pakartojo - rezultatas toks pats. Nuėję pas andrologę Žilaitienę sužinojom kad rezultatai ant ribos tarp IVF ir IUI rekomendacijos, prirašė vyrui vaistų ir vitaminų, o aš ėjau tartis dėl inseminacijos. Taip ruošiausi IUI, bet pinigėlius pradėjau kaupti ir planui B - IVF'ui. Pirmai inseminacijai mane stimuliavo Clostilbegytu, ją darėme praėjus 1,5m nuo planavimo pradžios. Vyro rezultatai buvo žymiai pagerėję, vos ne normospermija, bet va mano organizmas pavedė - vienas folikulas sprogo per anksti (8 cd), o antras - per vėlai, o gal visai nesprogo. Sekantis ciklas truko ~50 dienų, dar sekantį pradėjau stimuliaciją o per apžiūrą paaiškėjo kad turiu cistą, teko nutraukti viską. Po to ciklą ilsėjausi su KT. Galiausiai atėjo vėl vasara kai pavyko daryti 2 IUI. Vyro rezultatai buvo kiek suprastėję (iki 12 mln/ml), bet visgi išvydau savo išsvajotuosius II. Tiksliau pamačiau tik vaiduokliuką, bet Hcg patvirtino ir nekantravau pranešti vyrui gerą naujieną vestuvių antrųjų metinių proga. Bet deja tas nėštumas nesibaigė gerai. Buvo nesivystantis ir pabėgo 8 sav.. Kad ir kaip skaudu buvo, buvau įkvėpta kad mums gali pavykti su IUI. Bet po to darėm 3, 4, 5 IUI, vyro rezultatai panašiai svyravo, net gerėjo, bet rezultato nebuvo. Padarėm laparoskopiją, rado 2 fazės endometriozę, prabadė kiaušides dėl policistiškumo, tada iš karto darėm 6 IUI, po to 7 ir 8 IUI.. Galiausiai daktarė pasakė kad verčiau pereiti visgi prie IVF, nes 6 IUI po pavykimo buvo bergždžios. Tai va, praėjus 3,5 metams po planavimo pradžios padarėm pirmą IVF. Folikulų gavosi nemažai - net 15, apsivaisino jų apie 10, tada nusprendėm vieną įdėti o likusius auginti iki blastocistų, ir po 2 dienų įdėjo vieną blastukę. Atšventusi jubiliejų sekantį rytą pasidariau testą ir pamačiau 'Pregnant' Negalėjau patikėti, apsiverkiau, o vyras taip ir nesuprato ko verkiu - juk to ir laukėm Hcg skaičiukai buvo kur kas didesni nei praeitą kartą, tas suteikė man tikėjimo. Ėjau tikrintis kas 2 sav, mano džiaugsmui matė pūslelę, po to širdutę, galiausiai augo iki žmogeliuko krutančio kaip kiškutis. O va dabar kai spardosi tai jau visas kiškis
Nu va ir nubudo mano kiškis, laikas baigti savo pasakojimą

labai faina kai pagaliau i namus ateina tokia laime, sveikinu