QUOTE(Genardita @ 2013 09 04, 09:15)
Tai ne tik mano nuomonė. Nevaisingumo profesorius vis kartojo, kad šiuometinėms poroms tikrai taikomas išsireiškimas - psichologinis nevaisingumas.
Būtų gerai, kad atsipalaiduoji šast ir yra
Bet sakykim mūsų atveju, kai vyras praktiškai visai nevaisingas (gyvų vienas kitas tūkstantėlis varganas), man irgi endo nemaža... nu gali atsipalaiduot kiek nori ir nieko natūraliai nesigautų ____________
Mūsų stažas geri trys metai su keliais mėnesiais
Susipažinau su SB jauna - 14metų, jam tada 17. Jauni paaugliai, ale sukibom tai sukibom, kad nebeatkabinsi (o niekas negalvojo, kad taip bus 
). Atlaikėm du metus atskirai, kol MB studijavo kitam mieste, savaitgaliais parlėkdavo. Taip ir ėjo metai, kol įstojau ir atvažiavau gyventi pas JĮ... Aišku niekas nieko neplanavo, sąžiningai saugojomės (būtų kas sakęs, būčiau tuos pinigus kišus taupyklėn 
). Kažkaip visai netikėtai, visai neplanuotai pradėjom su MB nebesisaugoti, bet kažkaip visai negalvojom (tada man buvo 19), galvojam bus, tai bus, stogas virš galvos yra, abu dirbam, MB studijas beveik baigęs, o ir mano specialybė visai neatitinka tai ką dirbu, tai tam kartui sustabdyčiau)... Na ką, praėjo pusmetis ir brač imu galvoti ko tais nesiseka... ai galvoju tiek čia tėra pusmetis. Praėjo dar pusmetis... testų jau krūvos sugadintos, vaistininkė kreivai žiūri 
ir mąstau... kad jau tikrai kažkas negerai... Pirmiausia pradėjau tirtis hormonus.... Viskas tvarkoje... hmmm... Sakau MB varom į VK, ką papasakos garbingoji Usonienė. Ten paskyrė MB spermogramą. Po triejų dienų, ryte sąžiningai nešam didžiausią turtą, sąžiningai tris val pralaukiam... nuvažiuojam pasiimti atsakymo, ir tada man iš po kojų pradėjo slįsti žemė, skaitau ilgą ilgą ilgą žodį prie diagnozės... visa aptirpau, išbalau, nė žodžio neištariu, tik žiūriu visur vien nuliukai... oligoastenoteratospermija... skamba kaip koks egzorcisto lotyniškas žodis išvarant velnią 
Vat čia ir prasidėjo mūsų dviejų metų kelias...Žinoma, su tuo atsakymo grįžom pas Usonienę, ji žiūri ir vėl savais terminais IVF+ICSI, viską suaiškina kas ir kaip... Brangu, labai brangu, gi mes jauni, iš kur tokios sumos... Tam kartui užvėrėm klinikos duris, negaudami nei patarimų kaip viską pagerinti (nes pagal gydytoją net neverta kažką daryti, juk vos keli tūkst. gyvų, iš tų gyvų keli šimtai tik tinkami kažkam tam pačiam IVF+ICSI), nei kažkokio tai nukreipimo kur galėtume dar ieškoti pagalbos.
Vaisingumo klinikos duris pravėrėm dar po pusmečio Kai jau buvo praėję du metai planavimo, šį kartą jau grįžome iškart su naujais hormonų tyrimais (kurie rodė, kad viskas gerai) ir MB spermograma, kurioje vis dar švietė ir akis badė ta pati baisi diagnozė ir tie patys nuliukai... Šį kartą Usonienė sako einam pas Urologą, na tą, kur pas juos klinikoj dirba, paskyrė visokių pasėlių, chlamidijų tyrimų kruvą... viską ištyrėm, viskas PUIKU, tai kodėl nevaisingas??? NEŽINOM
Vėl kartojam spermogramą, šį kartą trumpą jau, vėl nuliai... Vėl paliekam kliniką nuleidę rankas... Vyras kaip pardavęs žemę, o aš sielą velniui... Gedėjom, daug galvojom ką darysim... Galvojom gal net vaikintis, imt globoti mažiuką. Bet vis stabdėm, na kur skubėti, jauni, pagyvenam dėl savęs... Gyvenom, aš depresijoj, MB kažur anapus taip pat (manau, visos tą suprantam kaip širdį skauda, kai VISIŠKAI jokių vilčių nesuteikia gydytojai, nors kokią menkiausią, kad pavyks pastot naturaliai, o čia nieko).Taip ir slinko dienos. Kol sakau MB VISKAS, nepadėjo Vilnius, padės RYGA
Susisiekiau su klinika, su nuostabiu gydytoju (AČIŪ JAM DIDŽIAUSIAS). Nuvažiuojam konsultacijai, ten vėlgi, karoją tą pačią maldelę kaip VK... Tada sakau, gydytojau, gal kokie papildai, kas gelbėtų, nu sakom pamėginam, blogiau nebus. Taigi, per tris mėnesius veiksmų planas - vyras geria krūvą papildų, daromės krūvą tyrimų vėl (viskas abiem super), darom LAP (tada sužinau, kad turiu beveik 3stadijos endo, pritrūko balo, bet kiaušintakiai PRATEKAMI 
) karojam spermogramą. O ten... na na, spėkit kas ten matau cielus 15mln. tinkamų naudojimui ir diagnozė oligospermija (įsivaizduojat kokia laimė nuo nulio 15! ). Nuvarom, išprašiau gydytojo, kad darytų IUI, nenorėjo tada daryt, oj nenorėjo... BET, padarėm... Nesėkmingai... Baigės pinigai... Mama visą laiką sekė mūsų situaciją, pagailėjo, davė pinigėlių antram IUI. Nuvažiuojam, daro echo... Vėl žinios ne kokios (gydytojas jau būtų tikrai nedaręs IUI, bet kad iš tiek toli, sako darom), taigi ten gerokai peraugęs, perbrendęs 36mm folis (taip taip, milžinas), gydytojas net nesuprato ar ovuliavusi aš buvau, nes lyg ir laisvo skysčio buvo, bet iš kur jis - velniai žino... Na ką, darom, suleido, pagulėjau aukštyn kojom, paklausiau gražaus vandenyno ošimo, atsipalaidavau (slapta galvodama kas ten vykstas viduj 
)... Ir tada parsivežėm savo mažiuką 
Vėlgi, pastojimas sunkus, galvojau bus nėštumas bus lengvas deja deja, teko pavargt išnešiojant, nes galvojau, kad 19sav bus viskas, nes plūdau krauju siaubingai, bet mum pavyko, nors daug vilčių nedavė
Po to buvo visokių kitų baimių (nes prikraujuota į vaisiaus vandenis daug buvo, galėjo mažylis susirgti plaučių uždegimu, bet nesusirgo ) Po to kėsinosi ankščiau laiko pabėgti iš pilvuko, vėlgi - nepavyko. Sulaukėm savo termino, nors netikėjo gydytoja ir dar pakrapštyt reikėjo laukan.Tai tokia mūsų laukimo istorija. Tiesa, jau pradėjom antrą konstruoti, nėr kada laukti, gi gydytoja priliepė, kai tik galėsiu iškart daryt antrą
O gal su antru bus viskas lengva lengva Visom linkiu laimingų pabaigų, kad ilgai neskristų tie gandrai, kad adresas būtų teisingas ir neprarast vilties, arba tik trumpam ir toliau stotis ir eiti, kad ir kaip sunku
