Fotoreportažo nebus, nes fotoaparatą palikom
Mūsų šeštadienis prasidėjo nuo 5.15. Nors abu buvom žadintuvus telefoninius užsitraukę, bet suveikė tik MB

Užsikaitėm kavos, daviau nurodymus MB (išlygint suknę, sukarpyt korteles, persiskaityt scenarijų, mūsų vardus skirtingom spalvom pabraukt ir t.t.). Nulekiu iki kirpyklos (su kirpėja tarėmės 5.45 pasimatymą) - užrakinta, kalbu mantras ir giliai kvėpuoju iki 6 - tada skambinu kirpėjai ir klausiu, ar manęs nepamiršo. Atsakymas
bišk kirto per kojas - "Juk tarėmės 6.15"

. Bet paskui, pasirodo, ji pati susipainiojo ir atsiprašinėjo manęs

Tada jau kiek tik jėgos leido, skuodžiau pas visažistę, kai radau duris užrakintas - puoliau į paniką ir ėmiau jai skambinti. Nu sakau, gal ir vėl nesusišnekėjom

Bet viskas buvo ok - ji tuoj atvažiavo,
pašpakliavo ir jau lėkiau namo. Ten apsirengėm, susikrovėm daiktus, sulaukėm pabrolio ir išvažiavom.
Kelionė ilga ir varginanti - jaunoji panikuoja ir rašinėjamės sms, aš ją raminu, kad viskas bus ok. Pagaliau navigacijos moteris iškilmingai praneša, kad kelionės tikslas pasiektas. Suplūkę bėgam į 5 aukštą, piršlį su likusiais bernais išmetu lauk, užkabinu skelbimą ir užrakinu duris. Tada skambinu piršliui ir duodu leidimą ateiti.
Vyriškių klausiu, ko čia ieško, klausiu ar jaunikis tikrai tas, kurio mes laukiam, tada apčiupinėju ausis, nosį. Pasirodo, kad tas pats, kurio nuotrauka skelbime. Bet aš
bais nepatikli motera, tai liepiu atsakyt dar ir į keturis klausimus. Jaunasis akivaizdžiai sutrinka pamatęs uošvienės gimimo datą ir draugystės metines

Dėl vaizdo papykau ant piršlio, nes tas per daug akivaizdžiai sufleravo. Bet jaunikis puikiai susiorientavo, kas bus po 9 mėnesių

Tada daviau raktą (sušaldytą), kuris kuo puikiausiai
išsilukšteno (o aš tikėjausi, kad užtruksim daug ilgiau).
Pulko pristatymas ir gėlyčių segimas vyko skubotai ir nevykusiai. Vėlavom į CMB. Ten visus prajuokino darbuotojos tūpčiojimai - labai nenatūraliai atrodė.
Tada nuvažiavom iki Danės. Ir prasidėėėėėėėėėjo... Tikėjausi, kad visi kažkiek pasifotografuosim ir galėsim žaisti. Bet fotografas nusivedė jaunuosius ir pasakė, kad
TUOJ grįš. Tas tuoj užtruko kažkur 1,5 val

Su savim neturėjau nieko pasiėmusi, nes juk tikėjausi fotografuotis, o ne pradėti veikti

Visi daiktai užrakinti pas pabrolį mašinoj, o pabrolys velniaižin kur... Susiradom pabrolį ir nusprendėm visus daiktus išsikrauti, kad nereiktų jo trukdyti. Bet paspirtukų juk nenudrėbsi šiaip kur nors. Tai MB nuvarė iki tilto ir pasiliko jų saugoti (juk jaunuosius mums
TUOJ grąžins. O aš nuėjau išmėtyti
agrastų braškių lapelių. Susinervinau, nes pamačiau, kad pulkas akivaizdžiai nuobodžiauja ir jaučiausi dėl to kalta. Kol išmėčiau lapelius, neberadau pulko, vos ne verkdama skambinu MB - sako, pas mane jie. Pasakiau, kad ateitų pas mane. Tai viena pora neskubėdama nuėjo į mašiną - tikriausiai susibarė, ar kažkas, nes ką ten taip ilgai galima veikt? Nuėjau paklaust, ar ateis žaist, tai pasakė, kad
TUOJ. O mes su likusiais stovim, laukiam ir nors lipk į medį kaip nesmagu

O lapelius vėjas kad nešioja, kad nešioja... Pagaliau porelė atėjo ir galėjom žaisti. Tai dvi panos lakstė, o kitos dvi stovėjo atsistojusios. Niekas nerėkė nei braškės, nei agrastai ir lapelius ne po vieną rinko

Vienžo, pamačiau, kad pulkas
stumk-trauk ir apėmė nerimas, nes aš nemokėjau jų užvesti

Tada nuėjom pas piršlį - man šiek tiek smagiau pasidarė. Pažaidėm kelis žaidimus, bet matėsi, kad jaunimas liko nesupratęs. Pagaliau pamatėm, kad jaunieji ateina link mūsų, tai aš
naglai išrėžiau fotografui, kad mums reikia jaunųjų. Davėm paspirtukus ir liepėm pervažiuoti tiltą. Į galą nuvijom pabrolius, kad laikytų finišo juostą. Jaunikis kaip kūrė taip nukūrė, o jaunoji susipainiojo suknelėje ir sunkiai sekėsi su aukštakulniais, tai galiausiai juos nusispyrė ir basa pradėjo važiuoti, o jai suknelę sesė palaikė

Manau, vaizdas tikrai vykęs buvo, nes fotografė, kuri fotografavo kitą porą, staigiai prišoko prie mūsų
Ok, aš vakare dar pratęsiu,
bo žiūriu, kad labai išsiplėčiau, o darbai stovi