Opa opa per Europą

Ir dar - dėkoju visiems už gražius žodžius: tai įkvepia tolimesniam rašymui. Patikėkite - tai užima tikrai daug laiko . Todėl mano reportaže dabar - time out. Tikiuosi, nedidelis
[/quote]

Ir mes tikimes, kad nedidelis Labai smagiai skaitosi , Su dideliu malonumu kas vakara "pakeliauju" kartu, Dekui ir labai laukiu tesinio.

Arturai,

Saunus aprasymas ir nuotraukos.
Smagu buti bent siek tiek prisidejus

Nespejau perskaityti visko, bet nakvojimas automobilyje - pritariu, sunkus reikalas, kaip ir vaziavimas nakti.

O vairavimo kultura - tas tiesa, aukstas lygis, bet vokieciai/austrai dar vaziuoja gan azartiskai (greitai, bet kulturingai). Norvegijoje viskas tas pats, bet dar ir labai atsargus tempas.

Tikiuosi, savaitgalį kartu toliau "keliausime" .
Papildyta:



Šiek tiek dėl nuotraukų - vakar vakare photobucket'e keletą per daug sumažinau (čia iš Alpių kelio). Padidinti atgal neina (kenčia kokybė) . Ieškojau būdo užkelti iš naujo, bet užkeliama kitu adresu, o reportaže adreso keisti jau negalima. O gal kaip nors galima?

Aš dariau taip: iš photobucket ištryniau negeras nuotraukas, tuo pačiu pavadinimu vėl įkėliau jau pataisytas. Tik svarbu, kad būtų tuo pačiu pavadinimu ir tam pačiam albume, tada čia atsinaujina.

Liuks pasakojimas, laukiu tesinio nesulaukiu!!!!!

Pavyko , ačiū
Papildyta:
Ką gi, minutės pertraukėlė baigėsi, keliaujame toliau.



III dalis. Venecija, elegantiškoji senutė

Rytas išaušta saulėtas – laukia karšta diena. Po pusryčių (visus viešbučius užsisakiau su įskaičiuotais pusryčiais) administratorius maloniai paaiškina, kaip nuvykti į Veneciją, parduoda ir bilietus į autobusą. Pirmiausia susirandam parduotuvę ir nusiperkam 3 butelius mineralinio vandens – čia jau iš mūsų ankstesnių kelionių patirties: prieš tris metus prie Vatikano butelis mineralinio kainavo apie 4.5 EUR , pernai Vienoje sekmadienį suvenyrų parduotuvėje (kitos nedirbo) mineralinį pirkom už 6 eurus .

Įlipam į autobusą – jie važiuoja kas keletą minučių. Keliolika minučių kelionės, ir jau lipam Romos aikštėje. Nors dar pakankamai ankstyvas rytas, turistų jau daug. Šį kartą nuklystam nuo pagrindinių turistinių srautų. Pirmieji Venecijos vaizdai:





Nesibaigiantys tilteliai per kanalus:





Tipiškos Venecijos gatvelės:





Pirmasis mūsų suplanuotas objektas – antroji pagal dydį Venecijos bažnyčia Santa Maria Glorosia dei Frari. Priartėjam prie jos:



Susimokam už įėjimą. Ši bažnyčia žymi savo paveikslais bei monumentais. Užsibūnam joje, kadangi dukra šiek tiek prie dailės (šiemet baigė dailės mokyklą). Bažnyčia pribloškia savo didingumu, paveikslais, visa savo architektūra. Deja, čia draudžiama fotografuoti. Bet kartais taip norisi sulaužyti taisykles – manau, fotografavimas be blykstės negali pakenkti meno šedevrams. Taigi, keletas nuotraukų iš "draudžiamos" zonos:

Šoninis altorius:



Bažnyčios didybė ir jos turtai:

Didžiojo dailininko Ticiano kapas:



Piramidė, kurioje ilsisi skulptoriaus Antonio Canovos širdis:



Žvilgsnis į pagrindinį altorių su Ticiano įžymiuoju paveikslu „Švč. Mergelės Marijos ėmimas į dangų“:



Kitas tikslas – Rialto tiltas. Pakeliui atrandame nuostabias parduotuvytes. Dar prieš kelionę buvome nusprendę parsivežti Venecijos kaukę. Todėl kaukių parduotuvės ypatingai domina. Jų viduje specifinis dažų, papje maše kvapas. Stebime kaukių gamybos procesą. Pasišnekam su savininkais – dažniausiai tai kaukių gamintojų dinastijų atstovais. Kaukių kainos tokiose autentiškose parduotuvėse tikrai kandžiojasi: 200 – 1500 EUR . Tai ne mums… Taip pat parduotuvėse daug Murano stiklo gaminių. Kažkurioje suvenyrų parduotuvėje meistras gamina stiklo gaminį. Įdomu.

Tipiškas Venecijos vaizdas: džiūstantys skalbiniai ir suvenyrai :



Pagaliau pasiekiame Didįjį kanalą, o jame, žinoma, gondolos:



Pamatome ir Rialto tiltą. Čia jis iš kitos (neparadinės) pusės:



Kas nepatiko – tiltas „papuoštas“ reklama, nors ir parodos, bet... Panašus vaizdas bus ir šv. Morkaus aikštėje: remontuojamas pastatas uždengtas, berods, Citroen reklama. Netinka ji ten, nors tu ką .

Bet grįžkime ant Rialto tilto. Turbūt labiausiai „eksploatuojamas“ Venecijos vaizdas nuo tilto:



Žiūrint į kanalą, niekaip nesuprantu valčių ir laivų plaukimo taisyklių. Atrodo, jų nėra. Bet kaip išvengiama susidūrimų?



Nusukam nuo rodyklių, vedančių į šv. Morkaus aikštę – norime dar paklaidžioti. Surandam keletą nuostabių kaukių parduotuvių. Merginos pagaliau apsisprendžia: štai ši gražuolė už 50 eurų (čia jau pritaikius nuolaidą ) parkeliavo į namus (beje, šalia taurė su akmenukais iš Alpių bei Kroatijos):

Toliau, aišku, pagrindinė Venecijos aikštė – šv. Morkaus aikštė. Bazilika:



Dodžų rūmai:





Turistų minios:



Aikštės didžiausios įžymybės – balandžiai. Jie tarsi prijaukinti: užtenka ištiesti rankas, šiek tiek pastovėti, ir jie jau tupia ant tavo rankų. Tai pabando padaryti ir mano žmona. Bet balandis, nusižiūrėjęs mano žmoną, priskrenda iš nugaros ir netikėtai tupia ant rankos, išgąsdindamas žmoną . Visiems aplinkui labai linksma . Na, o jei kas ima juos maitinti, tai jų susirenka tokia minia:



Užburiantis Venecijos vaizdas:



Dar žiemą per išpardavimą Baltų lankų knygyne nusipirkom knygutę iš serijos „Visada su tavimi“ apie Veneciją (autorė Teresa Fisher). Dabar ji – mūsų gidas po Veneciją. Vaikštome įvairiom gatvelėm, išlendam į Campo Santo Stefano aikštę, kurioje iki XIX amžiaus pradžios prie stulpų būdavo pririšami jaučiai ir pjudomi šunimis. Dabar tai vietinių ir turistų mėgstama susitikimų vieta:



Ji įžymi dar ir tuo, kad čia viena geriausių (anot Teresos Fisher) Venecijos kavinių-ledainių Paolin. Užsisakome joje kavos, ledų. Kava Espresso – tikra itališka . Ledai – tikrai nestebuklingi. Paėję kokį puskilometrį, pamatom eilutę prie paprastos vitrinos su ledais. Kadangi labai karšta , nusprendžiam dar nusipirkti ledų. Atstovėjome eilę – tai buvo skaniausi tądien ragauti ledai . Taigi, nebūtina valgyti žymiausiose kavinėse, norint rasti skaniausius patiekalus. Beje, kur bebuvome prisėdę, visur padavėjai buvo paslaugūs ir šypsojosi. Na, o kainos kavinėse – žinoma europietiškos, bet tikrai per daug neužkeltos.

Beklaidžiodami vėl kažkaip atsiduriame prie šv. Morkaus aikštės. Kadangi eilė į baziliką nedidelė, nusprendžiam užeiti į ją. Deja, atstovėjus eilę, apsaugininkas parodo, kad su mano kuprine ant pečių į baziliką nebūsime įleisti – ją kažkur reikia pasidėti. Tokių kaip mes – didesnė pusė eilės (todėl ji taip greit juda). Vatikane įeinant į baziliką jokių problemų nebuvo, o čia ... Nusprendžiam keliauti toliau.

Atrandam nuostabią Murano stiklo parduotuvę, kurios prieangyje stovi didžiulis arklys iš žalio stiklo. Pasivaikštom kaip po muziejų: tikrai nuostabūs kūriniai, bet kainos – kai kas po kelis ar net keliolika tūkstančių litų ... Daugybė suvenyrų parduotuvių. Tarp kitko, prie aikštės suvenyrai kainuoja pigiau, nei tolimesnėse gatvelėse.

Diena krypsta vakarop. Planuose buvo plaukimas į salas, bet planus koreguoja nuovargis ir karštis. Bet būti Venecijoje ir nepraplaukti kanalu – negalima. Todėl pasirenkame paprasčiausią, bet ne prasčiausią variantą: nusipirkti bilietus į vadinamuosius vaporetus (tai laivai, kurie Venecijoj atstoja maršrutinius autobusus). Pasirenkam maršrutą didžiuoju kanalu. Bilietai galioja valandą. Vaizdai iš laivo:





Prabėga beveik valanda. Išlipam netoli Romos aikštės. Išlipus prie bažnyčios pamatome paveikslą, padarytą iš margučių:



Dar paklaidžiojam po mieląją Veneciją. Bet kojos vis labiau neša link Romos aikštės, kurioje lipam į mums reikalingą autobusą. Viešbutyje vaikai iš kart išsitiesia ant lovų – nuovargis daro savo. Mums su žmona dar reikia keliauti į Mestre centrą nusipirkti maisto vakarienei bei rytojaus kelionei.

Vaikai užkandę iškart užmiega. Mes su žmona atidarome duris į balkoną - viešbutis įsikūręs ant kanalo kranto. Nors jame ir ne gondolos, o motorinės valtys, bet atsidarome apdairiai nusipirkto vyno, prie kurio dera ir itališkas sūris... Taip tarsi pratęsiame savo buvimą Venecijoje, kuri tikrai nenuvylė.

Venecija – kas tu esi? Man tu panaši į senutę, kuri sėdi kavinėje ir mėgaujasi kava. Nors rūbai ir padėvėti, bet nuo jų dvelkia elegancija, nors veidas išvagotas raukšlių, bet pro jas šviečia buvęs jaunystės grožis. Venecija, mano elegantiškoji senute, negi galima tavęs neįsimylėti ? Mes kada nors dar grįšim pas tave, nuplauksime į salas, pavaikščiosim tavo klaidžiom gatvelėm, pasiklausysim tingaus kanalų vandens pliuškenimo, pasidžiaugsim tavo nuostabiom parduotuvytėm...

O dabar laikas miegoti – juk rytoj laukia netrumpa kelionė į Kroatiją.

Dar viena auksine taisykle, kurios bent jau bandau laikytis kelionese: valgyti ten, kur valgo vietiniai.

Venecija - Kiek daug apejote. Mes per pusdieni tik ziupsneli teisvydome. Todel noriu vel...

Aciu uz pasakojima. Nekantriai lauksiu tesinio.

Na va, bent Veneciją mėnesio bėgyje turėčiau aplankyti, jei viskas gerai pasiseks vaizdai nuostabūs Pažiūrėsim, kaip atrodys ten nuvykus

Labai įdomu, skaitau ir 'keliauju' kartu , laukiu tęsinio .

tokie reportazai tikrai labai rimtai ikvepia kelionems automobiliu