Opa opa per Europą

Atradau savo bruožą   Kitus šis mano bruožas erzina, nors kitaip aš nemoku. Pakol nesėdžiu lėktuve, ar nesu peržengusi Lietuvos sienos, nepripažįstu, kad faktas įvykęs
Kai jau grįžtame sveiki gyvi, tuomet jau galima pasidžiaugti - kelionė buvo, pamatėme, ir t.t.

Atradau savo bruožą   Kitus šis mano bruožas erzina, nors kitaip aš nemoku. Pakol nesėdžiu lėktuve, ar nesu peržengusi Lietuvos sienos, nepripažįstu, kad faktas įvykęs
Kai jau grįžtame sveiki gyvi, tuomet jau galima pasidžiaugti - kelionė buvo, pamatėme, ir t.t.

Priminkite, kada išvykstate
Smagu, kada kelionės nesibaigia net vasarai pasibaigus

Dėkui visiems už gražius žodžius. Kitų metų svajonė - reportažo epiloge, o po Stella7 reportažo ji dar sustiprėjo.

Bet netikėtai  kai kas gimė    dar šiais metais: po tiek daug puikių paskutinių fotoreportažų mano nervai neišlaikė - lapkričio pradžioje (tiksliau - lapkričio 3-7 dienomis) pagaliau įgyvendinsiu vieną savo seną seną svajonę  - aplankyti Paryžių...   Lėktuvo bilietai jau nupirkti, dabar laukia kitas malonumas - kelionės planavimas. .  Pažiūrėsim, gal po kelionės net reportažas gims... 

Atsakydamas pakartosiu vieną savo postą, kurį galite rasti prieš du puslapius:

Taigi ir apie Paryžių būtų labai įdomu. Ir jau dabar įdomu, kaip suradode butą, kuriame apsistosite?

Ačiū už nuorodą ir už mintį, man kažkodėl iki šiol atrodė, kad važiuojant į Paryžių reikės ieškoti viešbučio...

Prieinam šv. Ištvano baziliką:



Jos vidus nepaprasto grožio, tikrai sužavi mus. Pasivaikštom po jos vidų. Keletas nuotraukų:













Žibintas prie bazilikos:



Jau popietė, karštis dar labiau didėja, tad atsigaivinam ledais. Tokia ledainė:



Nusprendžiam, kad jau laikas grįžti prie automobilio. Šokam į metro (centre su bilietais – jokių problemų). Dar užsukam į Tesco – kaip iš Vengrijos grįžti be vyno? Dešimt    butelių sėkmingai gula į bagažinę (atrodo, per mažai    – jis jau baigia išsekti    : kažkodėl Vengrijoje pirktas vynas skanesnis nei pirktas čia    ).

Pajudam E77 keliu link Slovakijos. Ties Hont paliekam Vengriją. Tikslas – pasiekti miestelį Valaska Dubova. Pensiono adresą jame buvau radęs forume. Vėl keičiasi peizažas: įvažiuojam į Tatrus. Pravažiuojam Zvolen, Banska Bystrica. Pradeda temti. Pasiekiam Ružomberoką, pradeda žaibuoti, pilti lietus. Dar keliolika kilometrų vingiuotais kalnų keliais, pasiekiam numatytą pensioną. Deja, laisvų vietų nėra    ... Nusprendžiam grįžti atgal – pakeliui pravažiavom kelias nakvynės rodykles. Automobilio šviesos apšviečia vingiuotą kelią: ant įkaitusio kelio nukritę lietaus lašai garuoja. Šeimyna nusprendžia: viskas labai panašu į siaubo filmą    . Likavkos miestelyje susirandam viešbutį. Deja, keturviečių kambarių jie neturi, tik triviečiai. Bet mums tiks ir toks – toliau dalyvauti siaubo filme nebesinorėjo    .

Ryte lietus baigėsi, apsidairom: aplinkui Tatrų kalnai:



Judam E77 keliu link Lenkijos. Netoli nuo sienos su ja užstringam dviem valandom kamštyje – tilto remontas. Tų dviejų valandų po to labai trūks. Pagaliau įvažiuojam į Lenkiją. Tiesa, atkreipiau dėmesį, kad visiškai nebeprižiūrimi vidiniai ES šalių pasienio punktai – jie visur duobėti.

Įsukam į kelią Krokuva – Zakopanė, pasiekiam Krokuvą. Toliau – tas pats kelias, kaip ir pernykštėje kelionėje: Kielcai, Radom. Keli kelio ruožai remontuojami, bet važiavimui tai praktiškai netrukdo. Tradiciškai sustojam Jankiuose prieš Varšuvą. Pora valandų poilsio. Važiuojam toliau per Varšuvą. Torunės kelio remontas dar nesibaigęs, bet kamščių dėl to nėra. Toliau – Ostrow Mazoviecka, nekokio kelio ruožas beveik iki Lomžos, pravažiuojam Grajevą. Sutemsta. Pajuda visos furos (va čia reikėjo tų dviejų valandų, praleistų netoli Lenkijos – Slovakijos sienos). Bet važiuoti dar įdomiau: tamsoje lenkiam furas, kraujyje padaugėja adrenalino, mieguistumas dingsta. Pravažiuojam Augustavą, Suvalkus. Jau gimtoji Lietuvėlė. Šone lieka Kaunas. Termometras rodo, kad lauke tik 9 laipsniai. Net sunku patikėti, kad dar prieš pusantros paros kepėm Budapešte.

Autostradoje dar atsiranda rūkas. Vis labiau norisi miego, nebepadeda nei Redbulis, nei mano „kelioninis“ CD su užstalės dainom (gerai, kad mano „dainavimą“    kartu su disku girdi tik šeima). Bet su vis dažnesniais sustojimais pasiekiam gimtąją Klaipėdą.

4 valanda ryto. Jau beveik prašvito. Įvažiuojam į namų kiemą.

Taigi, kelionėje užtrukome 14 parų ir 8 valandas. Keletas skaičiukų: nuvažiuota 5050 km, vidutinis degalų sueikvojimas – 5.5 litrai / 100 km, t.y. suvartota 280 litrų dyzelio, vidutinis greitis – 78 km/h. Per kelionę išleista apie 8500 Lt (viskas įskaičiuota: nakvynės, kuras, maistas, keltas, lauktuvės, kelių mokesčiai...).

Papildyta:
Epilogas

Baigėsi dvi pačios fantastiškiausios savaitės per mano, patikėkite, tikrai netrumpą gyvenimą. Bet mūsų keliauninkų komandos sielas vis labiau graužia „baisus“ virusas. Kelionių virusas. Jau dabar, vis prisimindami šią kelionę, pasvajojame apie ateinančius metus. Mūsų svajonė – įmerkti kojas į Atlanto vandenyną – ar Prancūzijoje, ar Ispanijoje, ar net Portugalijoje, o gal net visose šalyse... Žinoma, dar daug laiko, be galo daug nežinomųjų. Bet svarbiausia svajoti ir labai labai norėti įgyvendinti tą svajonę, o tada... Tada bus naujų fotoreportažų.

Tad laukite tęsinių...

O visiems keliaujantiems, besiruošiantiems keliauti, svajojantiems apie keliones – GERO VĖJO!

Spaudžiu dešinę! Tikrai įspūdingas reportažas, nuoširdus Ačiū! 

Gali kilti klausimas - o kodėl norime apsistoti netoli centro, juk ten tik nakvoti grįšime? Prieš tris metus skridome į Romą, į pirmąją mūsų tolimesnę kelionę. Vadovaudamiesi panašia logika, viešbutį užsisakėm toli nuo centro, apie 40 min kelio traukiniu, po to dar apie 15 min pėsčiom. Grįžus pailsėti į viešbutį, jau nebesinori niekur eiti, tad naktinė Roma liko nepamatyta (bet nėra to bloga, kas neišeitų į gera - yra pretekstas dar kartą grįžti į Romą  ). Sekančioje kelionėje į kalėdinį Miuncheną viešbutį užsisakiau centre ir dėl to labai džiaugiausi  .

Arturai, gal žinote kaip Paryžiuje centre su parkingu? Kur būtų galima palikti auto, nes nuomojami apartamentai yra be parkingo.