Opa opa per Europą

Pasibaigė mūsų kelionė. Praėjo daugiau nei savaitė, ir dėl pažadėto fotoreportažo apniko abejonės : nemaža dalis forumo dalyvių jau yra aplankę mūsų kelionės vietas, kai kas net pravažiavę tuo pačiu maršrutu. Todėl mano įspūdžiai gali būti nebeįdomūs . Bet tiek pernykščiame fotoreportaže, tiek šių metų žinutėse pažadėjau aprašyti šių metų kelionę (kažkas atsitiko – labai lengvai pradėjau dalinti pažadus: matyt, senstu ), o pažadus reikia tęsėti. Taigi, bandysiu tai padaryti. Tik dar keletas išlygų:

1. Fotoreportaže bus daug mano pastebėjimų, įspūdžių, išgyvenimų (toks jau mano rašymo stilius). Žinoma, jie bus subjektyvūs. Nesinorėtų, kad dėl to prasidėtų diskusija, panaši į diskusiją dėl to, kur geriau: Kroatijoje ar Juodkalnijoje. Manau, kad tai skonio reikalas, o dėl skonio juk nesiginčijama.

2. Kelionės aprašyme nebus daug skaičių, nes jau daugiau nei 15 metų dirbu finansininku, o per atostogas norisi pailsėti nuo skaičių. Todėl kelionės metu per daug nesigilinau, kiek kas kainuoja. Tiesiog: jei norėjau važiuoti gerais keliais - už juos mokėjau, jei norėjau pailsėti – nakvojau viešbučiuose ir pan. Išvažiuodamas užfiksavau grynųjų ir pinigų sąskaitose likučius, grįžęs atėmiau iš to likučio, tai, kas liko ... – tiek patyriau išlaidų. Bet apie tai vėliau.

3. Nuotraukos bus „beveidės“, t.y. be mūsų veidukų .

4. Turiu problemų su laiku, todėl tikiuosi nesupyksite, jei reportažo rašymas bus pakankamai ilgas .

Ką gi, važiuojam...

PROLOGAS
Kelionės gimimas

Pats kelionės gimimas buvo pakankamai lengvas, be komplikacijų, bet, mano manymu, šiek tiek mistiškas , nes viskas prasidėjo dar nuo pernykštės kelionės ir fotoreportažo apie ją (fotoreportažą galite rasti http://www.supermama...howtopic=629158 ).

Pradėdamas jį rašyti, maniau, kad kelionės nusikels į neapibrėžtą ateitį – taip klostėsi gyvenimo aplinkybės . Bet maždaug po savaitės, jau baigiant rašyti, gyvenimas pasisuko taip, kad galėjau pradėti labai realiai svajoti apie kelionę . Dabar galvoju, kur priežastis, kur pasekmė: gal fotoreportažo rašymas buvo kai kurių gyvenimo posūkių priežastis?

Kitas keistas sutapimas: pernykščio fotoreportažo gale paįvairinimui įdėjau kelių atlaso viršelio nuotrauką.



Šiemet pakuojantis daiktus, atidžiai pažvelgiau į atlaso viršelį – juk čia Miuncheno apvažiavimo nuotrauka, pro jį (arba beveik pro jį) eis mūsų šiemetinė kelionė! Tad gal ši nuotrauka kelionės maršruto priežastis?

Taigi, tiek mistikos. O dabar leiskimės ant žemės.

Maršrutas susidėliojo dar iki Naujųjų metų: pernai buvau pažadėjęs šeimynai aplankyti Zalcburgą, Didįjį Alpių kelią (tiesa, pažaduose buvo dar Insbrukas – bet jis nutolo nuo mūsų maršruto, jį palikom ateičiai). Norėjosi šiek tiek ir pailsėti, tam pasirinkom Kroatiją. Važiuojant iš Austrijos į Kroatiją, reikia būtinai aplankyti Veneciją. Grįžtant iš Kroatijos, nesinorėjo dubliuoti pernykščio kelio, todėl nusprendėm aplankyti Budapeštą.

Kelionės griaučiai gatavi. Prasideda konkrečių vietų planavimas. Visų pirma – nuvykimas į pirmąjį kelionės tašką Zalcburgą. Čia atsirado dvi kelionės versijos: jei atsiras galimybė pigiai plaukti keltu į Kylį, Zalcburgą pasieksime Vokietijos greitkeliais, jei tokios galimybės nebus, važiuosime per Lenkiją, Čekiją iki Mikulovo, ten pernakvosime, po to Austrijos keliais pasieksime Zalcburgą. Užbėgant įvykiams už akių – galimybė atsirado.

Tolimesnis kelionės planavimas rėmėsi praktiškai tik Supermamų kelionių forumo temomis. Perskaitau Austrijos temą ir visus fotoreportažus apie šią šalį. Maršrutas aiškus: Zalcburgas – Lichtenšteino tarpeklis – Krimlio krioklys – Zell am See – Didysis Alpių kelias.

Labai daug informacijos randu bei konkrečių pasiūlymų gaunu Venecijos temoje (dėkoju Venecijos ekspertui Liūdnajam Pelėnui ).

Perskaitau visas tuometines septynias temas apie Kroatiją . Nusprendžiu pasirinkti Dalmatiją, dėl gerų atsiliepimų dėmesį patraukia miestelis Tučepi. Jame ir buvom apsistoję – dėl to tikrai nesigailėjome. Planuose atsiranda šv.Jurgio viršukalnė, plaukimas į salas.

Taigi, kelionės maršrutas aiškus, atostogų, o tuo pačiu ir kelionės data aiški (06.10 – 06.25…26). Iškyla dilema: užsisakyti viešbučius, tuo pačiu paaukoti dalį kelionės laisvės, ar nakvynės ieškoti vietoje. Po pernykštės kelionės peripetijų ieškant nakvynės, nusprendžiam: viešbučius rezervuojamės iš anksto. Todėl dar kovo pradžioje užsisakom viešbučius Zalcburge, Zell am See, Mestre (Venecijos žemyninėje dalyje), žinoma, su nemokama rezervavimo atšaukimo galimybe.

Kadangi Tučepyje planuojam atsirasti vėlai vakare, čia irgi nusprendžiam rezervuotis apartamentus. Tinklapyje http://www.tucepi.net susirandam adresus. Išsiunčiam apie dešimt elektroninių laiškų, atsakymus gauname tris. Renkamės iš dviejų, kadangi pas vienus vietų jau nėra. Pasirenkam apartamentus gražiu pavadinimu MIA (vėliau išsiaiškinom, kad taip jie pavadinti šeimininkų dukrelės garbei). Kaina – 54 EUR nakčiai 4 žmonėms (du kambariai su kondicionieriumi, virtuvė su visais rakandais, šaldytuvu, virykle, vonios kambarys). Sumokam negrąžinamą užstatą 70 EUR (už pavedimą Swedbank nusiplėšia 80 Lt) – tai aš vadinu ramybės mokesčiu.

Lieka neužsakyta viena nakvynė nuvažiuojant ir dvi nakvynės grįžtant – jų ieškosime vietoje.

Tenka pasirūpinti draudimu: Swedbank nusprendžia nebetaikyti kelionės draudimo klasikinėms kredito kortelėms, todėl tenka išsiimti auksinę kortelę. Tiesa, draudiminių įvykių nebuvo.

Kitas rūpestis – automobilis Peugeot 406. Atlaikęs pernykštę kelionę, dyzelinis, bet 2000 gimimo, nulėkęs beveik 350 tūkst. km. Tenka apsilankyti servise pakabos bei stabdžių apžiūrai ir remontui. Apsilankau pas auksarankį meistrą dėl variklio diagnostikos. Po jos jis suremontuoja visus kuro purkštukus. Po kelionės galiu pasakyti – Pežiukas atlaikė visus išbandymus kalnų serpentinais, Vokietijos greitkelių greičiais, nė karto neužsiožiavo.

Slenka paskutinės prieškelioninės savaitės. Pagaliau išsisprendžia kelto problema – gaunam bilietus už tikrai patrauklią kainą (už kiek, kaip, kodėl – neklausinėkit, tai komercinė paslaptis ).

Nusiperkam kai kuriuos reikmenis poilsiui Kroatijoje: Jyske pripučiamus čiužinius (vieną gerą – akcizinė kaina apie 35 Lt – atlaikė viską, kitų kaina apie 7 Lt, jie prakiuro per dvi dienas), Maximoje – maudymosi batelius. Tiesa, juos patarčiau pirkti vietoje - žymiai didesnis pasirinkimas, o ir kaina panaši – žmonai batelius nupirkau už 30 kunų (15 Lt).

Kaip ir visada, lėtai slenka paskutinės dienos prieš kelionę. Paskutiniai patarimai forumo temose (dėkoju Mnnhmer už pasiūlymą į Veneciją važiuoti per Cortiną). Visi taškai sudėlioti, prasideda prieškelioninis spirgėjimas. Bet vis tik išaušta toji diena – birželio 10, mūsų kelionės pradžios diena.

Toks tas kelionės gimimas. Toliau bus pasakojimas apie kelionę su nuotraukomis (juk vis dėlto fotoreportažas)

Smagu girdet pavykusiu kelioniu naujienas Berods Aidluka jums liepe kelionej prie kompo nesedet, o lakstyt ir pamatyt tai dabar jau klokit nuo sirdies viska

I dalis. Per Baltiją ir Vokietiją į Zalcburgą[B]

Pirmosios kelionės dienos vakaras, 8 valanda. Daiktai sukrauti automobilio bagažinėje, šeimyna pasiruošusi kelionei. Žmona, duktė, sūnus ir aš susėdam į automobilį, kuris ateinančias 14 dienų bus mums daugiau, nei tik automobilis. Tradiciškai klaipėdietiškai palinkim sau GERO VĖJO ir pajudam link perkėlos. Atstovėję eilėje prie registracijos, patenkam į kelto LISCO MAXIMA apatinį denį. Ten paliekam automobilį, gaunam raktus nuo kajutės. Ji primena traukinio kupe, tik joje dar yra dušas su tualetu. Įsikuriam, išeinam į denį. Lauke vėsu, rūkas. 23 valanda. Keltas atsišvartuoja nuo krantinės. Laukia 21 val. plaukimo. Atsisveikinam su naktine Klaipėda. Gražiai atrodo apšviesta Dangė:



Praplaukiam pro uosto vartus. Tamsu, nors į akį durk. Laikas miegoti.

Atsibundam ryte. Už iliuminatoriaus jau šviesu. Papusryčiaujam iš savo atsargų. Vėl pakylam į denį. Aplink – gimtoji, bet dar tokia nematyta ir labai rami Baltija:





Toliau “trinamės” po keltą. Kapitono bare išgeriam kavos, užkandam laivo restorane, pasnaudžiam kajutėje. Vėl žvalgomės po jūros platybes. Prie Danijos salų atsiranda burlaivių, prasilenkiam su LISCO OPTIMA, plaukiančia iš Kylio. Jūroje vis daugiau laivų, keltų. Jau matosi Vokietijos pakrantė. Jūroje tiek prie Danijos, tiek prie Vokietijos labai daug vėjo jėgainių. Artėja Kylis. Įplaukiam į Kylio kanalą (ar įlanką?):



7 valanda vakaro. Keltas švartuojasi prie krantinės, išvažiuojam iš kelto.

Kažkurioje forumo temoje buvo diskusija: plaukti keltu ar važiuoti per Lenkiją. Mano išvada: jei mokėti pilną kainą (o ji pakankamai didelė: iki kelionės likus dviem mėnesiams, kaina buvo apie 1000 Lt, prieš pat kelionę – 1500 Lt), plaukti tikrai neapsimoka – juk Lenkija tikrai nėra kažkoks siaubas, o ir laiko sugaištama daug. Bet jei gautumėte bilietą taip pigiai, kaip pasisekė man , Vokietijos autobanai tikrai nepalyginami su Lenkijos keliais .

Bet grįžkime į Kylį. Šios dienos tikslas – nuvažiuoti, kiek galint daugiau į Vokietijos gilumą. Priekyje išvažiuojant iš uosto latvių kemperis bando pravažiuoti tarp dviejų furų. Kampu sudaužo vienos jų veidrodį (vis tik su kemperiu važiuoti ne taip paprasta ). Paliekam vairuotojus aiškintis santykių. Įsukam į 7 greitkelį. Pravažiuojam Hamburgą, Hanoverį, pasiekiam Kaselį. Laikrodis rodo pirmą valandą nakties. Jau nuvažiuota 430 km. Šeimyna jau miega, o ir mano akys vis bando užsimerkti. Laikas nakvynei. Planuose – miegas automobilyje. Susirandam rasthofą (stovėjimo aikštelę). Bandom įsitaisyti: žmona ir sūnus – ant užpakalinės sėdynės, dukra kažkaip susirango priekinėje sėdynėje, aš – vairuotojo vietoje. Užsiklojam miegmaišiais, bandom užmigti. Deja, tai ne taip lengva. Pasnaudžiu valandą. Skauda visus šonus. Išeinu pasivaikščioti – lauke 9 laipsniai. Užsnūstu dar valandai – pusantros. Nusprendžiu daugiau nesikankinti – geriau važiuoti. Išvada – keturiems miegoti sedane .

Pirmasis šios dienos (tarp kitko, ši diena – Sekminių sekmadienis, valstybinė Vokietijos šventė) tikslas – Rothenburgas prie Tauberio. Apie jį labai gerų atsiliepimų buvau girdėjęs jau anksčiau, todėl jis jau seniai mūsų planuose. Tai miestelis, įsikūręs dar XII amžiuje, apjuostas gynybine miesto siena:



Parkuojamės miestelio aikštelėje, įeiname pro vienus iš gynybinės sienos vartų. Kadangi dar ankstyvas rytas, miestelis visiškai tuščias. Viskas alsuoja viduramžiais:







Papildyta:
Atrodo, kad tuoj tuoj pasirodys miesto viduramžių gyventojai . Ir.. ir jie pasirodo:









Susižvalgom: ar praėję pro vartus, neįjungėm kokios laiko mašinos ir nenusikėlėm į praeitį ? Bet – tolumoje pasirodo automobilis, grįžtam į dabartį. Pasirodo, kad Sekminės čia didžiulė šventė. Gyventojai apsirengia viduramžių drabužiais, keliauja per miestą, groja, dainuoja – vienu žodžiu, švenčia .

Mes dar pasivaikštom po miestelį:









Rothenburgas garsus ir savo sniego kamuoliais (Schneeball). Tai gaminiai iš tešlos, kepti aliejuje, gali būti su įvairiais įdarais. Nenufotografavau jų, todėl įdedu nuotrauką iš interneto:



Užeinam į kavinę, užsisakom kavos ir jų firminių sniego kamuolių. Jie kepami vietoje. Virėjas pasakoja porai turistų apie šio patiekalo gaminimą. Pasiklausom ir mes – įdomu. Dar pasivaikštom po miestelį. „Skani“ parduotuvė :




Papildyta:
Nors esame aplankę nedaug Vokietijos miestelių, šis visiems mums labai patiko. Bet laikas keliauti toliau – mūsų laukia Niurnbergas. Jis mus pasitinka karščiu. GPS nuveda į patį miesto centrą. Prieš akis - didingoji šv. Lauryno bažnyčia:






.
Užlipam ant Pegnitzo upės tilto. Žvilgsnis į buvusią šv. Dvasios ligoninę (dabar muziejus ir restoranas):



Toliau – Dievo Motinos bažnyčia:



Turgaus aikštė su Gražiuoju fontanu (Schoner Brunnen). Tiesa, originalas yra perkeltas į Vokiečių nacionalinį muziejų, čia stovi tik kopija:



Pasukame ant fontano grotelių įtvirtintą auksaspalvį žiedą. Sakoma, kad tris kartus pasukus žiedą, išsipildo troškimai... Paklaidžiojam po senamiestį:



Susirandam jaukią kavinę. Užsisakom pietus. Aš žinau: būti Vokietijoje ir neparagauti dešrelių su raugintais kopūstais – reiškia, Vokietijoje kaip ir nebūti... Šeimyna užsisako kitokius mėsiškus patiekalus. Pirmą kartą po kelių dienų normaliai ir skaniai papietaujame . Mane apima miegas (atsiliepia praeita „nakvynė“ automobilyje). Grįžtu į mašiną pasnausti ant užpakalinės sėdynės. Kiti šeimos nariai pasivaikšto po senamiestį. Po valandos karštis pabudina mane, o ir šeimyna jau ragina važiuoti toliau.

Išvažiuojam į greitkelį. Ir čia, greitkelyje tarp Niurnbergo ir Miuncheno patiriu nepakartojamą vairavimo malonumą. Ir tai ne tik dėl greičio (automobilio spidometro rodyklė netoli 170, realus greitis, kurį rodo GPS – apie 155). Kai kada pro šalį kiti automobiliai pralekia tokiu greičiu, kad atrodo mes stovime. Bet visas kaifas – dėl absoliutaus vairuotojų tarpusavio supratimo. Galvojama ne tik apie save, kaip čia, Lietuvoje, bet ir apie šalia esančius. Nesvarbu, kokiu greičiu bevažiuotum, visi rikiuojasi kiek galint dešiniau, nors ir keliems šimtams metrų – reikia praleisti greitesnius už tave. Bet ir jie, važiuojantys virš 200 km/h, irgi rikiuojasi dešiniau – juk gali atsirasti greitesnių. Jei tu esi trečioj juostoj ir lenki lėtesnį automobilį, o tave pasiveja „greitukas“ (taip pavadinom važiuojančius labai greitai), jis nemirksės, nesinervuos, tik pristabdys, nes jis žino – atliksi manevrą ir nersi dešiniau. Be to, privažiavus įvažą į greitkelį, automobiliai palieka laisvą pirmą juostą, persirikiuodami į antrą - kad įvažiuojantys į greitkelį galėtų be problemų įsilieti į bendrą srautą. Jokioj kitoj šaly taip nėra: gal kažkas panašiau Austrijoje, o Italijoje, esant laisvai pirmai juostai, italas būtinai važiuos antra. O Lenkijoje – kaip ir Lietuvoje: važiuoja „vairuotojas“ antra juosta, esant laisvai pirmai juostai, mirtinai įsikirtęs į vairą, matydamas tik siaurą kelio ruožą prieš save ir nieko daugiau – matyt už kokių 10 km jam reiks sukti į kairę. Tenka rizikuoti ir jį lenkti iš dešinės.

Na, bet grįžkime prie kelionės. Šone lieka Miunchenas. Į jį neužsukame – prieš beveik tris metus su žmona prieš Kalėdas jau jį aplankėme. Sukame link Zalcburgo. Priekyje – pirmieji kalnai:



O ši nuotrauka, mūsų visų manymu, iliustruoja didžiąją kelionės dalį: kalnai, slėnyje kaimelis su bažnyčios smaile, automobilio veidrodis...

Kertam sieną. Iš karto nusiperkam kelių mokesčio vinjetę. Tuoj pat ir Zalcburgas. Parkuojamės užsakyto viešbučio „Ganslhof“ kiemelyje:



Viešbutis įsikūręs šalia Kapucinų kalno (kalnas pavadinimą gavo nuo vienuolyno, stovinčio ant šio kalno). Viešbučio sodas:



Įsikuriam viešbutyje. Kelionės nuovargis jau jaučiasi, todėl greitai sumingam. Rytoj mūsų laukia kelionė po Mocarto gimtąjį miestą.

Ryte sočiai papusryčiaujam viešbučio kavinėje. Nuo viešbučio iki centro apie 2 km. Bet jie neprailgsta: aplink gražus Zalcburgo senamiestis:





Prieiname laiptų į Kapucinų kalną pradžią:



Vakare planuojame jais lipti į kalną. Deja, lietus tam sutrukdė ...

Papildyta:
Ir štai pagaliau – Mirabelės sodai. Išpuoselėti, tiesiog švytintys . Toliau tik jų nuotraukos be komentarų – jie gali tik sugadinti įspūdį:















Soduose praleidžiam apie porą valandų. Kitas mūsų tikslas – Mocarto gimtasis namas:



Į vidų nusprendžiam neiti, geriau pasivaikštome po Getreidegasse gatvelę:



Tik vienas trūkumas: nors ir pirmadienis, bet Austrijoje antra Sekminių diena – valstybinė šventė (o dar sakoma kad Lietuvoje daug švenčių ), todėl praktiškai viskas uždaryta, dirba tik keletas kavinių ir suvenyrų parduotuvės . Todėl tik per langą pasigrožim „dvasiškos“ parduotuvės asortimentu (spiritus – lot. dvasia):



Papildyta:
Toliau pasukam link tvirtovės. Pakeliui užsukam į nuostabią Zalcburgo katedrą, kuri turi tris gimimo dienas, išrašytas ant vartų: 774 (pastatymo metai), 1628 (atstatymo po gaisro metai) ir 1959 (atstatymo po karo metai):



Keletas vaizdų iš vidaus:







Funikulieriumi pasikeliam į tvirtovės kalną. Žvilgsnis į Zalcburgą:



Deja, iš tų grėsmingų debesų pasipila lietus . Nuo jo „pasislepiam“ tvirtovėje. Apžiūrime tvirtovės ekspozicijas: ginklus, apdovanojimus, marionečių muziejų (jis padaro didžiausią įspūdį):





Viena iš gražesnių salių:



Nusileidžiam nuo kalno. Toliau lyja, todėl atsisakome Hellbruno pilies su fontanais (fontanai pila iš dangaus ), atsisakom ir kopimo į Kapucinų kalną. Laikas vėlyviems pietums: užeiname į vieną iš dirbančių kavinių, užsisakom Vienos šnicelių. Toliau lyja. Jau vakarėja, grįžtam į viešbutį. Kažkodėl Austrija mūsų nemėgsta – pernai Alpėse irgi lijo . Galbūt lietus sugadina visus įspūdžius, nes mums Zalcburgas netampa miestu, į kurį norėtųsi grįžti.

Rytoj mūsų laukia Alpės: negi vėl lis ?

Kadangi, kaip matau, kai kuriems skaitytojams įdomu , tenka tęsti savo reportažą .

II dalis. Geriau už kalnus gali būti tik kalnai (V.Vysockis)

Prasideda antroji kelionės dalis, kuri labiausiai pranoko visus mūsų lūkesčius ir svajones. Tiesa, nuotraukos perduoda gal tik 10 procentų visos kalnų didybės.

Rytas. Papusryčiaujam, susipakuojam daiktus, atsiskaitom su viešbučiu. Lyja. Paliekam gražų, bet mums nelabai svetingą Zalcburgą.

Važiuojam gilyn į Austriją. Vaizdas pro langą:



Pirmoji lankytina vieta – Lichtenšteino tarpeklis, esantis pakeliui link Zell am See, už miestelio St. Johann. Tai vienas giliausių Austrijos tarpeklių, trasos ilgis apie 3 km. Išlipus iš mašinos, lietus beveik baigiasi. Nusiperkam bilietus. Einant link tarpeklio, prie vienos suvenyrų parduotuvės pamatom švilpiko tepalo reklamą lietuviškai :



Pasigirsta vandens šniokštimas. Einame specialiais takais, tuneliais, saugodami galvas nuo atsitrenkimo į uolas, bet vis tiek porą kartų pokšteliu į jas , dar gerai, kad nelabai stipriai. Nors nebelyja, bet vanduo laša praktiškai visur. Tenka iš kuprinės traukti polietileninius lietpalčius. Vaikščiojam išsižioję iš nuostabos. Todėl nuotraukos be komentarų:

















Taigi, diena prasideda puikiai.

Atvažiuojam į kurortą Zell am See. Čia užsakytas pensionas „Kaltenbrunn“ vienai nakčiai. Jis įsikūręs prie Scmittenhohe kalno, į kurio viršūnę veža keltuvas. Todėl tik įsikūrę pensione einam link keltuvo. Prie kasų stovi televizorius, rodantis vaizdą nuo viršūnės. Nieko gero – vien debesys, matomumas nulinis . Kasininkė irgi nepataria keltis į viršų, pataria laukti iki rytojaus. Bet rytojui mes turime kitų planų. Todėl nusprendžiame rizikuoti, nors bilietai mums keturiems kainuoja kažkur 66 EUR. Rizika šį kartą pasiteisino. Pakilus į viršų (kažkur apie 2 km aukštis), debesys prasisklaido. Atsiveria štai tokie vaizdai:







Paskutinė nuotrauka daryta iš apžvalgos aikštelės kairiajame viršutiniame kampe:



Pasivaikštom po kalnus. Žiemą čia slidininkų rojus: aplink matyti be galo daug keltuvų.

Šituo keltuvu pasikėlėm (po to aišku ir nusileidom) į kalną. O Jums neatrodo, kad keltuvą veža debesėlis?



Paskutinis žvilgsnis į aukščiausius Austrijos kalnus (rytoj būsim arčiau jų, tikiuosi, kad jie nusimes debesų šydą):



Papildyta:
Nusileidus vėl sėdam į automobilį. Dar turime aplankyti didžiausią Europoje Krimlio krioklį. Jau pavakarys. Jei būtume atvažiavę šiek tiek vėliau, kažkur po 19 val., būtų nereikėję mokėti (tas bjaurus lietuviškas įprotis viską gauti nemokamai ). Jau išlipus iš mašinos girdisi nenusakomas šniokštimas, nors iki pačio krioklio dar nemažas gabalas kelio. Šiandien nemažai pravaikščiota, mums, visada šiek tiek prie tinginio , kojos kilojasi vis sunkiau. Bet judame toliau. Ir štai ta didžioji vandens jėga:









Mano komandos nariai nusprendžia leistis žemyn. Aš dar palipu šiek tiek aukščiau iki šios žymės:



Užkopiu dar viena aikštele aukščiau. Vaizdas nuostabus:



Atrodo, pasiekiau krioklio vidurį. Pagal atsiliepimus aukščiau nebėra tokių vaizdų. Nusprendžiu šių atsiliepimų netikrinti, leidžiuosi žemyn. Grįžtam į Zell am See. Sustojam centre pasivaikščioti. Tylus vakaras. Ežeras :





Užsukam į kavinę kavos. Tylu, ramu. Nustebina tik jaunų arabų šeimų gausa: priekyje eina arabas, už jo nešantį mažą vaiką arba stumianti vežimėlį jo žmona, apsigobusi skara. Ir jų tikrai daug, jiems skirtos netgi atskiros kavinės su meniu arabiškais rašmenimis.

Grįžtame į viešbutį. Rytoj mūsų laukia Didysis Alpių kelias ir aukščiausi kalnai. Kad tik nelytų, kad nelytų...

Ak tie kalnai... kokie jie grazus! Labai laukiu pasakojimo apie Didiji Alpiu kelia - ir labai tikiuosi, kad lietus nesutrukde juo pasimegauti

Sudomino grazusis Rothenburg miestukas - smagu butu kada ji pamatyti...

O Zalcburgas ir mus kazkada ne visai svetingai pasitiko... Popiete ir vakaras buvo puikus, o kita ryta... lietus, rukas, nuo tvirtoves kalno nieko nematyt... Bet vis tiek liko grazus prisiminimai apie si miesta Dar ir skaniu prisiminimu parsivezem - Zalcburge paragavom "tikruju" Mozartkugeln, Fürst konditerijoje, kur jie kazkada buvo "israsti". Brangoka, bet laaaaabai skanu

Artūrai15, labai ačiū už nuostabų reportažą, tikra atgaiva tokią "šlapią" dieną sėdint namuose. Labai laukiu tęsinio

Arturai, labai įdomu skaityti Jūsų fotoreportažą, ypatingai todėl, kad po nepilnai dviejų savaičių ir mes traukiame panašiais keliais Praha-Zell-am-See-Venecija-Grado-Budapeštas.

Nekantriai lauksiu tęsinio:)

Kaip matau, mano rašymas kai kam gali ir praversti , Todėl važiuojam toliau...

Kad tik nelytų, kad nelytų...

Matyt, mūsų maldavimus išgirsta tie, kuriems reikia : rytas išaušta debesuotas, bet nušvinta ir saulė, debesys nevisiškai užkloję dangų. Po gerų pusryčių riedam link Didžiojo Alpių kelio.

Trumpai apie jį. Šis kelias nutiestas prieš 75 metus specialiai turistams. Jo paskirtis – apžvalginė. Bet kokiose kelionės planavimo (route) programose, ieškant kelio tarkim nuo Zell am See iki Lienz (mes važiavom būtent iki Lienz), programos neduos važiavimo šiuo keliu. Kaip aš sakau, jis nutiestas tokiems tinginiams , kaip mes, nenorintiems pėsčiomis vaikščioti po kalnus, o norintiems visur privažiuoti su mašina. Įvažiavimo kaina – 29 EUR. Kelias pakankamai greitai kyla iki 2500 m aukščio (žinoma, po to greitai ir leidžiasi ). Labai daug aikštelių mašinų sustojimui. Kelias nuveda iki kaizerio Franco Jozefo aukštumos šalia aukščiausio Austrijos kalno – Grosgloknerio (3798 m). Trasos ilgis – apie 40 km. Laiko reikia skirti ne mažiau keturių valandų (mes užtrukom penkias). Visas kelias – praktiškai vieni serpantinai. Visiškai nepatyrusiems vairuotojams jis gali tapti labai rimtų išbandymų vieta. Stabdžius naudoti galima tik esant būtinybei, šiaip stabdyti reikia jungiant žemesnę pavarą. Mums pasisekė - stabdžiai neužkaito.

Privažiuojam mokėjimo už kelią vietą, stabtelime:



Vaizdas pro automobilio langą:



Kelio vaizdas GPS-e (atkreipkite dėmesį į leistiną greitį kairiame kampe ):



Kelyje sutikom ir dviratininkų (kiek reikia turėti valios ir jėgų, važiuojant dviračiu šiuo keliu ):



Sustojam vienoje aikštelių. Birželio vidury pačiupinėjam sniegą (kairėje mėlynas aparatas - sniego valymo mašina, nes čia kartais sninga ir vasarą, o žalias mašiniukas dešinėje - mūsų ištikimasis pežiukas):



Tokie vaizdai ir tokie keliai:

Artėjam prie vienos aukščiausių kelio vietų Fuscher Torl:



Vaizdai nuo šios aukštumos (aukštis beveik 2428 m):



Ir tokiam aukštyje žydi gėlytės:



Šalia – kelio atsišakojimas link aukščiausios kelio vietos – Edelweis viršūnės (2571 m). Bet ji visa paskendusi debesyse, todėl nusprendžiam nekilti.
Vėl beprotiški serpantinai:



Sukam link kaizerio Franco Jozefo aukštumos. Privažiuojam pakankamai didelę aikštę. Čia reguliuotojai į kokią dešimt eilių rikiuoja automobilius. Tik motociklai (o jų tikrai daug) važiuoja be eilės. Į aukštumos aikšteles leidžia tik atsiradus ten laisvų vietų. Laukiam, dairomės. Stebime, kokiu keliu važiuojama link aukštumos . Kažkodėl noras kilti praeina, bet iš visų keturių šonų stovi mašinos – dingti nėra kur, teks važiuoti. Pasitvirtina liaudies išmintis: akys baisininkės, rankos darbininkės - užvažiuoti buvo lengviau, nei stebėti tą kelią. Po kokių dešimt minučių stovėjimo gauname leidimą važiuoti. Neskubėdami pasiekiame aukštumą. Nuo stovėjimo aikštelės iki apžvalgos aikštės kokia pusė kilometro pėsčiomis. Vaizdai pakeliui:

Ir štai – aukščiausieji kalnai prieš mus:



Grosglokneris – tas kairėje, prisidengęs debesėliu. Kaip susigėdusi jaunamartė pirmą vestuvių naktį negalinti nusimesti paskutinio drabužėlio ir pasirodyti visu savo nuostabiu grožiu , taip ir Grosglokneris niekaip negalėjo nuvyti to debesėlio ir atsiverti prieš mus visa savo didybe. Mes ten prabuvome valandą. Debesis stovėjo vietoje kaip prikaltas. Taip ir norėjosi paimti kokią kempinę ir nuvalyti tą debesėlį .

Viduryje – didžiulis Pasterzė ledynas. Jo ilgis – apie 9 km. Iki jo galima nusileisti funikulieriumi. Šioje nuotraukoje labai pasistengus galima įžiūrėti žmones ant ledyno:



Mes nusprendėme nesileisti, o pasigrožėti vaizdais aplinkui. Šioje užtvankoje renkasi vanduo iš po truputį tirpstančio ledyno (klimato atšilimas):



Pasigrožėję leidžiamės nuo kalnų:



Nebegrįžtam į Zell am See, sukam link Heiligenblut miestelio, nes mūsų tikslas – Lienz ir Italija.

Už Heiligenbluto nusileidžiam nuo kalno. Aikštelėje sustojame užkąsti. Pasižiūriu į kalnus, nuo kurių ką tik nusileidome – galva sukasi: ir kaip mes ten pravažiavome ? Gaila, neturiu tokios nuotraukos.

Sustojam Lienzo miestelyje. Nusiperkam maisto, lauktuvių, austriško šnapso . Toliau sukam link Italijos kurorto Cortina d‘Ampezzo. Įvažiavus į Italiją sustojame prie gražaus ežeriuko:



Prasideda Italijos dolomitinės Alpės:





Pasiekiame kurortą Cortina d‘Ampezzo:





Jame kažkada vyko žiemos olimpinės varžybos. Bet mes jame sustojome ne sportuoti, o pavalgyti tikrų itališkų picų. Deja, jų skonis buvo prastesnis, nei tų, kurias prieš tris metus valgėme Romoje.

Važiuojame toliau. Dar nemažas kelio gabalas per kalnus su visokio staigumo posūkiais. Bet vis tik pasiekiame automagistralę (ji buvo mokama). Akceleratoriaus pedalas beveik siekia mašinos dugną. Staiga pasikeičia peizažas – įvažiuojam į lygumas. GPS nuveda tiesiai prie Mestre (žemyninė Venecijos dalis) užsakyto viešbučio San Carlo.

Nuvažiuota 350 km, bet jaučiuosi tarsi nuvažiavęs kokį tūkstantį – kalnai pareikalavo savo duoklės.

Laikas miegoti. Rytoj – susitikimas su Venecija. Ar ji nenuvils?