Gime neigalus vaikelis

Cia gi jos vaikas-tai kaip ji numesti i sali??? Jai tikrai daugiau vaiku nereikia,kai ismoks prisiimti atsakomybe,vat tada...oi tai tikrai vel ne tu standartu gims...

O jei mamukai, kokios Jūs kai kurios piktos ir smerkiat mamyte net nežinodami visų detalių aplinkybių....
Aš pati auginu neįgalų vaikiuką, bet pripažinsiu tik jam gimus kiek buvo skausmo ir kaip nieko nesinorėjo, nesinorėjo paimti ant rankų, nenorėjau maitinti ir t,t. pirmos dienos buvo juodas košmaras, kurio atsiminti net nenoriu,buvo tik vienas klausimas -kodėl... gydytojų prognozės - nieko gero iš jo nebus, pagalbos iš psichologo apvalus nulis, net nebuvo jo... manau, kad visoms šeimoms kurioms taip nutinka jos puola į paniką, taip ir čia manau nutiko, ir nereikia jos smerkti... Linkiu tik kad ši šeima kuo greičiau susilauktų leliuko ir galėtų džiaugtis juo , ir bent truputį pamiršti visą patirtą skausmą...

Kai pagalvoji kiek būna mamų, kurios augina vaikučius su negale, myli ir rūpinasi. Va čia tai MAMOS, drąsiai galima tokiomis vadinti. Kiek skaičiau, tiek verkiau.. Pati neauginu vaiko su negale (ačiū Dievui), bet turiu draugę, kuri augina. Kiek ji vargsta su tuo vaiku, kaip ji rūpinasi ir kaip myli.. Aš tai palūžčiau, neturėčiau tiek valios, stiprybės, kantrybės, nesusitvarkyčiau su tuo. Net nenoriu galvoti. O mamytės, kurios nepasiduoda, rūpinasi ir myli savo vaikučius ir augina su negale, kurios neišmetė jų, neatsisakė yra pačios geriausios mamos. Stiprybės, mamytės Jums, nepasiduokit. Tokių žmonių šiais laikais beveik vienetai.

visgi yra dievas...paeme savo siusta angeliuka atgal....tai daug geriau negu augti be mamos...sirdy turint tustuma...kad nera kam padet ir paguost...juk jei isgyventu ir suprastu .kad ji paliko del to .kad jis toks...zodziu.... nereikia tai mamai vaiku...tikrai nereikia...o jei gims sveikas vaikutis ir susizalos negriztamai? taps invalidu? kas tada?savo mazules laukiau 8 metus...(man29) neisivaizduoju gyvenimo be savo mazyles...o zmoniu kalbos mane maziausiai domina....jei zmogus 28 dar nebuvo subrendes...tai nebesubres tam.... depresija tai lengviausia kas galejo but... nes galetu ir atsirast kaltes jausmas kad vaikas mire nes tiesiog buvo jai nereikalingas... musu angeliukai visada su mumis...gyvi ar mire...visada... verkiu... vienintelis dalykas kurio bijojau visada ne neigalus vaikas... baisiausia kad man kazkas atsitiks..ir nespesiu uzaugint,atiduo visa meile...baisiausia palikt savo maza stebukla viena kai esi jam reikalingas..

Sveikos. Visai netycia radau sia tema ir negalejau sulaikyti asaru... Nepateisinu visai tos vadinamos mamytes ir galiu pasakyti kodel, na tiksliau savo istorija papasakosiu ir manau visos suprasite,kodel as jos visiskai nepateisinu. kai man buvo 20metu,pasijutau,kad laukiuosi. vaikelis buvo neplanuotas,nes su draugu dar tik puse metu tedraugavom. na bet jai jau dievas dave, tai zmogus te neisima! Buvom devintam dangui, labai dziaugemes ir kiekviena diena buvom vis laimingesni, vis stipriau prie mazosios prisirisdavom.atrode viskas kaip ir gerai,bet va Atejo laikas pirmam skanui. Daktares reakcija nezadejo nieko gero, o ir vyro akyse pastebejusi asara visiskai pasimeciau. Gyvenu uzsieni,tad nesupratau,ka daktare ten pasakojo, o vyras man to ir neisverte,matyt giliai sirdi tikejo,kad daktare klysta. Priejo daugybe daktaru, visa laika nelabai supratau kas vyksta,nes visi gazdinanciai aikciojo. Galu gale, atejo laikas man viska suzinoti. Mano nestumas buvo labai komplikuotas, vaikelis blogai vystesi,mazai vandenuku, iskarto siule rasyti prasyma,kad galetu padaryti valyma, nes pasake,kad kogero iki galo neisnesiosiu, gimdymo metu galiu mirti as arba mano mazyte, o jei liks gyva bus apsigimusi. Kokie mes butume tevai,jei butume galeje leisti nuzudyti vaikeli,kuris jau spurda,jauciu as ja savo pilveli,nuolat kalbuosi,seku jai pasakas ir jauciu,kad labai stiprus rysys tarp musu yra!!?? Net negalvodama sutikau su visomis pasekmemis,kad tik ja galeciau laikyti ant ranku.. daktarai nuleido rankas ir praktiskai nieko nedare,lauke kas bus. 25 nestumo savaite prasidejo skausmai, isveze mane i ligonine. Prasidejo gimdymas,kurio sustabdyti nejo,nors bande. Gime mergyte, tikra tevelio kopija. Daktarai greitai ja isnese is mano palatos, nesulaukusi kol atnes,ejau ieskoti(visgi mamos sirdis nenori pripazinti,kad kazkas negerai gali buti).... radau ja,visa mazyte lelyte gulejo inkubatoriui, pajungta ant aparatu.. daktare pasake,kad dare viska ka tik galejo,kad ji isgyventu,nes atrode visiskai normalus vaikutis ir palei savo savaites didele,bet... plauciukai nefunkcionavo ir jos gyvybe laike tik aparatas... Paemiau i rankas savo mazyte ir paklause,ar noriu laukti kol ji pati uzges ar nebekankinti mazytes ir isjungti aparata. paprasiau,kad isjungtu aparata ir nebekankintu mazytes,juk ir taip ji tokia ilga kelione turejo kol gime,ir taip labai pavargo.. nei vienai mamai nelinkeciau to patirti ka patyriau as,kai mano mazasis angelelis mire man ant ranku. va ir dabar, rasau ir nelabai matau ekrano, nes asaros bega upeliais,sunku prisiminti viska is naujo, atleiskit jei mintys tapo padrikos... nebijojau jokiu sunkumu(turiu sesute su negalia,zinau kaip sunku buna), is visos sirdies norejau,kad ji gyventu.. kad ir kokia ji butu buvusi, bet man ji butu pati nuostabiausia.. na bet dabar, turiu antra dukryte kuriai 1men2sav. vis pagalvoju,kad jau turiu dvi dukrytes,tik viena danguj, saugo savo mazaja sesyte.. Taigi, jau supratote kodel as nepateisinu tos moters... ir aciu dievui,kad Dievulis paeme jos mazaji angeliuka pas save, nes ta moteris isvis neverta mamos vardo, jei sugebejo atsisakyti savo kudikelio. Dabar tikiu,ji ir pati savimi baisisi,jei dar turi sirdi,(kas labai abejotina)....

Kokios vis dėl to mes žiaurios, kaip greitai galime pasmerkti kitą - kad neturi pakankamai stiprybės, kokios mes kategoriškos - tikime tik savo tiesa. O juk pasaulis įvairus, Dievas kiekvienam suteikė laisvą valią rinktis ir dar pasakė "neteiskite ir nebūsite teisiami". Gėriuosi ir didžiuojuosi moterimis, kurios augina neįgalius vaikus - jų stiprybė ir pasiaukojimas neišmatuojami, bet negaliu teisti ir pasielgusių kitaip - kiekvienas atėjo į gyvenimą rinktis pats, daryti savas klaidas, mokytis savas pamokas.

Ringa AČIŪ!!!!!!!!!!!!!! Aukso žodžiai ir mintys.

Visais laikais lengviau buvo į kitą pirštu rodyt ir teist.....

daugiau necituosiu- paprasciausiai nuleido tevai rankas ir tiek... dauno sindromas aisku dauno sindromui nelygus- taciau rusijoje vienas profesorius berods savo vaika (ar is vaiku namu paeme nezinau) darydamas eksperimenta ismokino iki aukstojo isilavinimo (pas mus lygus berods magistrui ) ne viena atveji zinau kai dauno sindroma turintys vaiksto i paprasta mokykla. Nors va kaimynysteje gyvena vaikas (nu jis jau didelis net sunku pasakyt kiek jam metu) vaiksto nekalba tik aaa eee mmm... kalbejimas tuo ir baigiasi (nu manau jam jau virs 20 tikrai bus)
o siaip kad mama paliktu- paprasciausiai nesusitaiko, dazniausiai palieka savo vaikus islepintos mamos ir nepykit - bet jei nuo mazumes turi idiegta pareigos jausma ir turi galimybiu auginti, mama nepaliks savo vaiko- taip cia reikia kosmarisko pasiryzimo, ir beprotiskai geleziniu nervu- bet augina gi mamos... mano pusesere gime mazuciu zmogiuku (Hipofizės susirgimas kitaip liliputizmas) ir lyg to maza butu, rankos kojos kaip issukinetos visi sauke nevaikscios- mama nenurimo, ten net ne mama, ten MAMA is didziuju raidziu- kiek operaciju vaikas patyre- sunku man suskaiciuoti kiek gyvuliu skersta pinigu kista, irgi nesuskaiciuosiu (gyvena kaime) bet pusesere VAIKSTO PATI kiek tempti kaulai buvo ranku koju kad rankomis galvyte pasiektu... BET DABAR PASIEKIA... aisku eiti jai sunku- bet jinai pati stengiasi- pati mokslus baige. Dirba... mama nenuleido ranku, o dukra turedama toki uznugari nepasidave...
Kita mama musu kieme gyvena sunui cerebralinis paralyzius (sako berods gimdymo trauma- sunku man spresti - genetinius tyrimus atlikinejo...) kiek ten DARBO su vaiku... aisku mama nervu nebetur. Pati mama isejo masazo kursus kad galetu padeti savo vaikui- masazai, preaparatai specialus kad nesirgtu ir sunus VAIKSTO nors medikai nieko prognozuoti negalejo, tiksliau prognozavo kad jis gules... o mama nesusitaike, jin dirbo sunkiai- pati sake- ne 1 kartas i diena o kas kelias valandas- tempimai, masazai, vel tempimai... cia juodas darbas 24 val per para... naktim vaikas saukdavo, bet mama nepasidave- vaistai tempimai masazai... ir jis atsikele nuo patalo... kai klausausi as jos man plaukai siausiasi- matau sunu kuriam padeda lipti ant ciuozyklos- kuri kelia is vezimo ir su juo supasi o vaikas jau sunkus- net gydytojai sako :"uzsiaugino daug mesos " (aisku man rodos liaunas vaikinukas ir tiek, daznai griuna, kojeles kreivai delioja, judesiai staigus suniai kontroliuojami- bet kontroliuojami) va tokios mamos paminklu vertos... o kad paliko - ne mama jinai... nesakau kad buna- nera salygu- lieki viena net butas nuomuojamas-o pinigai is dangaus nebyra... SLAUGOS IR INVALIDUMO ZIUREKIM TIESAI i akis pakanka tik ligoniukui ir tai jei brangiu preaaparatu nereikia o juk reikia gyventi. nesmerkiu tu kurios palieka- bt ir vadinti mamomis nesinori ... . juk mama ta kuri salia- ta kuri uzjaus supras kiek jegos leidzai pades... o kaip vadinti ta kuri palieka esant sunkumams??? tiksliau palieka ta kuriam labiausiai reikalinga? juk be jos neigalus vaikelis mazai kam musu salyje lieka reikalingas- dazniausiai tokios iki galo neatsisako atzalos tuo uzkirsdamos kelia isivaikinimui. (buna stebuklu ir isivaikinami vaikai su negalia- bet daziausiai uzsienieciu)

Man irgi gimė.... Ir "palikti" vaiką ne vienas žmogus patarė... Bet jiems čia kažkieno vaikas... o man - mano brangiausias turtas... Ir iki šiol girdžiu... Ir gal ilgai girdėsiu... bet šunys loja - karavanas eina...

Mes patys renkamės, bet neturim nė mažiausios teisės teisti kitų už jų pasirinkimus