Sveikos moterys,mamytes,busimos ir esamos
Rasau cia ne savo problema o draugo sesers ..
Vakar po cezario pjuvio jai gime mergaite,daktarai dar 7 nestumo menesi pasake kad bus neigali.Itare smegenu vandene.
Vakar kai ji gime daktarai pasake tik tiek kad nuo dubens i apacia mergyte nieko nevaldys,nei slapimo,nieko,galvyte labai didele,kadangi smegenys nuslinke zemyn.
Ir dabar ir augant bus problemu..
Jaunajai mamytei 28 metai,turi vyra.Jai labai sunku ir ji pasake kad tokio vaikucio neaugins ir isvis ta tema kalbeti nenori..
Gal kas susiduret su tokia problema,kaip sprendet ja ? labai nerimauju,noriu kazkuo padet,jei ne veiksmais tai bent zodziais,tik nezinau ka sakyt..
Patarimo reiktu Jusu.
Zinau kad mamyte puls i depresija po sitokiu ivykiu virtines (kadangi pries 8 men.palaidojo savo mama,kuri mire nuo vezio) o dabar gime neigali mergaite,kurios ji nori neauginti..
Labai sunku...
Papildyta:
be to,kaip nuramint savo drauga,kuriam taip pat plysta sirdis del sesers pasisakymo,jog gime neigali sesers mergaite ir kad sesuo neaugins mergytes..
Cia tarsi kosmaras,is kurio ju seima negali pabusti..is pradziu mama,o dabar mergyte..
bet tai mergaite bus samoninga? man visu pirma kilo klausimas kodel neaugins?
ar todel kad neturi sveikatos? sveikatos vyras turi, brolis turi, brolio zmona
ar todel kad vyras nenori? nejaugi renkames vyra vietoje vaiko
ar todel kad neturi pinigu?
ar todel kad geda bus pries kolegas?
ar gimdyve neturejusi vaiku nesupranta kad jai gime vaikas kuris tevu nesirenka ir jei ne ji tai kas?
man atrodo taip nutikus naturaliai kyla begales klausimu depresiju, bet ar bus geriau paciai palikus vaika ir nuo jo nusisukus gyventi tarsi nieko nebuvo.
Jei brolis gali/nori kazkuom padeti tai paimkit vaikeli patys paauginkit, gal mama persigalvos. Aisku gera pasakyt paimkit. Na gerai neimkit. Bet jei ne ji, ne jus, tai tuomet kas? Kas kai mergaite paaugs? Kur ji bus pensionate? Ar bent nutuokiate kokios ten salygos, ar linketumet to savo sveikam vaikui? Ar sveikas savas vaikas skiriasi nuo savo vaiko?
Gimdyve ir ja supanti aplinka tikriausiai gyvena roziniame pasaulyje kur viskas kaip pasakoje. Gyvenimas yra ziaurus gan daznai ir auginantiems sveikus vaikus. Nereikia priimti kaip bausme, reikia priimti kaip issuki. Nusisuks artimieji visada galima susirast kitu zmoniu artimuju kuriems irgi gime panasus vaikelis pakeist gyvenima taciau sieloje turet ramybe, zinot kad padarei viska ka galejai priemei issukius o ne atsikratei pabegai.
Gal daktarai sake mergaite ilgai neisgyvens ir del to nenori auginti?
Manau jei norit is tikruju padeti tai reikia gimdyvei moraliskai sustipreti ir priimti ta vaikeli. O jei tai nuspresta kaip faktas tai yra zmogaus pasirinkimas ne mums teisti nepabuvus jo kailyje. Tada reiketu pasistengti isisamoninti kad tai buvo tiesiog ne vaikas o ufonautas atsiustas is marso, siaip auglys, mesgalis, kad esi stipri ir kita vaika turesi tikrai sveika. Tuomet nebera del ko depresuoti ir viskas vel stos i savo vietas. Tiesiog gimdyvei isisamoninti kad naujagimis nebus samoningas, jam bus geresne gydytoju prieziura ten kur jis liks, kad auginti tiesiog nera sveikatos kad tai tiesiog neimanoma ir kad geriau is dvieju zmoniu (mamos ir dukros) isgyventi vienam (t.y.) mamai negu nusibaigti abiems.
Cia gal ne i tema bet man labai padejo kai skyriausi su vaiko tevu (labai grauze sazine kad atseit atimiau is vaiko teva) kad gal geriau kad vaikas tures mane negu as prarasiu sveikata ir vaikas tures teva bet netures mamos, su ta mintim sazines grauzimas ir baigesi. Taip ir depresija reikia nuimt, jei jau apsisprende neauginti vaikelio tai reikia save itikinti, kad savo sveikata yra taip pat labai svarbi ir jeigu neigalaus vaikelio auginimas atimtu sveikata paciai tai irgi ne iseitis, vaikelis jau sveikas nebus tai bent jau save reikia issaugoti ir teisingai supratus priezasti kodel vaikelis neauginamas ir parinkus teisinga sprendima nebeturi grauzti nei sazine nei depresija.
Prisiminiau dar viena minti. Kai titanikas skendo vieni skubejo gelbetis, kiti nesigelbejo o pasitiko mirti. Kurie buvo teisus, ar tie kurie pirmi nubego i valtis kad isgelbetu savo kaili ar tie kurie nesigelbejo ir nuskendo vardan to kad uztektu valciu skubantiems issigelbeti. Mamyte kaip matau skuba sest valtin
ar todel kad neturi sveikatos? sveikatos vyras turi, brolis turi, brolio zmona
ar todel kad vyras nenori? nejaugi renkames vyra vietoje vaiko
ar todel kad neturi pinigu?
ar todel kad geda bus pries kolegas?
ar gimdyve neturejusi vaiku nesupranta kad jai gime vaikas kuris tevu nesirenka ir jei ne ji tai kas?
man atrodo taip nutikus naturaliai kyla begales klausimu depresiju, bet ar bus geriau paciai palikus vaika ir nuo jo nusisukus gyventi tarsi nieko nebuvo.
Jei brolis gali/nori kazkuom padeti tai paimkit vaikeli patys paauginkit, gal mama persigalvos. Aisku gera pasakyt paimkit. Na gerai neimkit. Bet jei ne ji, ne jus, tai tuomet kas? Kas kai mergaite paaugs? Kur ji bus pensionate? Ar bent nutuokiate kokios ten salygos, ar linketumet to savo sveikam vaikui? Ar sveikas savas vaikas skiriasi nuo savo vaiko?
Gimdyve ir ja supanti aplinka tikriausiai gyvena roziniame pasaulyje kur viskas kaip pasakoje. Gyvenimas yra ziaurus gan daznai ir auginantiems sveikus vaikus. Nereikia priimti kaip bausme, reikia priimti kaip issuki. Nusisuks artimieji visada galima susirast kitu zmoniu artimuju kuriems irgi gime panasus vaikelis pakeist gyvenima taciau sieloje turet ramybe, zinot kad padarei viska ka galejai priemei issukius o ne atsikratei pabegai.
Gal daktarai sake mergaite ilgai neisgyvens ir del to nenori auginti?
Manau jei norit is tikruju padeti tai reikia gimdyvei moraliskai sustipreti ir priimti ta vaikeli. O jei tai nuspresta kaip faktas tai yra zmogaus pasirinkimas ne mums teisti nepabuvus jo kailyje. Tada reiketu pasistengti isisamoninti kad tai buvo tiesiog ne vaikas o ufonautas atsiustas is marso, siaip auglys, mesgalis, kad esi stipri ir kita vaika turesi tikrai sveika. Tuomet nebera del ko depresuoti ir viskas vel stos i savo vietas. Tiesiog gimdyvei isisamoninti kad naujagimis nebus samoningas, jam bus geresne gydytoju prieziura ten kur jis liks, kad auginti tiesiog nera sveikatos kad tai tiesiog neimanoma ir kad geriau is dvieju zmoniu (mamos ir dukros) isgyventi vienam (t.y.) mamai negu nusibaigti abiems.
Cia gal ne i tema bet man labai padejo kai skyriausi su vaiko tevu (labai grauze sazine kad atseit atimiau is vaiko teva) kad gal geriau kad vaikas tures mane negu as prarasiu sveikata ir vaikas tures teva bet netures mamos, su ta mintim sazines grauzimas ir baigesi. Taip ir depresija reikia nuimt, jei jau apsisprende neauginti vaikelio tai reikia save itikinti, kad savo sveikata yra taip pat labai svarbi ir jeigu neigalaus vaikelio auginimas atimtu sveikata paciai tai irgi ne iseitis, vaikelis jau sveikas nebus tai bent jau save reikia issaugoti ir teisingai supratus priezasti kodel vaikelis neauginamas ir parinkus teisinga sprendima nebeturi grauzti nei sazine nei depresija.
Prisiminiau dar viena minti. Kai titanikas skendo vieni skubejo gelbetis, kiti nesigelbejo o pasitiko mirti. Kurie buvo teisus, ar tie kurie pirmi nubego i valtis kad isgelbetu savo kaili ar tie kurie nesigelbejo ir nuskendo vardan to kad uztektu valciu skubantiems issigelbeti. Mamyte kaip matau skuba sest valtin
aš tai manau,kad mamai pogimdyvinė depresija,kuo padėt... šiuo atveju reikia gero psichologo. nors...yra tokių moterų,kurios savo vaikus palieka,ir tiek...
Yra viena knyga.. "Lėliukė". Joje pasakojama istoriją apie neįgalų vaiką (tiesa, neįgalumas buvo Dauno sindromas), gimusį turtingoje, viską nuo vaiko gimimo iki jo busimos karjeros suplanavusioje šeimoje. Šis įvykis tapo jų gyvenimo tragedija, nes visi idealizuoti planai žlugo. Motina neatsisakė auginti vaiko, nors tėvo noras buvo kitoks, ko pasekoje jie susvetimėjo, jos rūpestį keitė neviltis, po to vėl meilė vaikui.. ir vėl neviltis, įtampa, psichologinė praraja. Galiausiai vaikas mirė, tai tapo dar viena šeimos tragedija, bet tuo pačiu jie jautė ir kažkokį keistą palengvėjimą..
Manau, kad neįgalaus vaiko gimimas motinai yra didelis sukrėtimas ir vargu ar galima versti ją auginti vaiką, jei ji nenori, nes tas nenoras atsilieps santykiams tarp tėvų bei santykiams su pačiu vaiku. Ją įkalbinėti, ar sakyti, kad viskas bus gerai irgi beprasmiška, nemanau, kad tokie pokalbiai padeda. Pritariu, kad šiuo atveju būtina psichologo konsultacija.
Manau, kad neįgalaus vaiko gimimas motinai yra didelis sukrėtimas ir vargu ar galima versti ją auginti vaiką, jei ji nenori, nes tas nenoras atsilieps santykiams tarp tėvų bei santykiams su pačiu vaiku. Ją įkalbinėti, ar sakyti, kad viskas bus gerai irgi beprasmiška, nemanau, kad tokie pokalbiai padeda. Pritariu, kad šiuo atveju būtina psichologo konsultacija.
Psichologo konsultacija būtinų būtiniausia 
ir džiugu, kad atsirado žmonių iš savo rato, kurie tuo dalyku domisi, nori padėti.
Šiuo atveju labai svarbus mamos ir tėvo santykis, t.y. jų tarpusavio santykiai, šios situacijos matymas ir pan. Mes auginame neįgalų sūnų, kurčią...taip tai ne tas pats, nes negalia negaliai nelygi, tačiau ir mes net blogiausiame sapne negalvojom, kad mūsų vaikai galėtų būti kitokie, su negalia. man labai padėjo vyras, mano tėvai, draugai...net bendradarbiai...deja, psichologo tuomet niekas nepasiūlė, juo buvo vyras.
taip, kad manau, čia šeimos reikalas, tačiau konsultacija specialisto būtina ir net gal pasakymas "kad ne jums vieniems" irgi būtinas. pradžioje atrodo, kad tai žiauru, o po to gyvenimo spalvos sugrįžta. Dievulis neduoda daugiau nei žmogus gali pavežti...
Artimieji galėtų padėti savo paramą - pasisiūlyti pabūti su mažyle, jei reikia padėti namų ruošoje ir pan., negailėti tėvų, o jiems padėti, įkalbėti susitikti su psichologu, kalbėtis su gydytojais, kaip galima pagelbėti vaikeliui.... labai norėtųsi tikėti, kad visgi šeima priims jiems mestą iššūkį, nes tai juk jų kūrinys, o kaip žinia menas būna visoks...deja...
ir džiugu, kad atsirado žmonių iš savo rato, kurie tuo dalyku domisi, nori padėti.Šiuo atveju labai svarbus mamos ir tėvo santykis, t.y. jų tarpusavio santykiai, šios situacijos matymas ir pan. Mes auginame neįgalų sūnų, kurčią...taip tai ne tas pats, nes negalia negaliai nelygi, tačiau ir mes net blogiausiame sapne negalvojom, kad mūsų vaikai galėtų būti kitokie, su negalia. man labai padėjo vyras, mano tėvai, draugai...net bendradarbiai...deja, psichologo tuomet niekas nepasiūlė, juo buvo vyras.
taip, kad manau, čia šeimos reikalas, tačiau konsultacija specialisto būtina ir net gal pasakymas "kad ne jums vieniems" irgi būtinas. pradžioje atrodo, kad tai žiauru, o po to gyvenimo spalvos sugrįžta. Dievulis neduoda daugiau nei žmogus gali pavežti...
Artimieji galėtų padėti savo paramą - pasisiūlyti pabūti su mažyle, jei reikia padėti namų ruošoje ir pan., negailėti tėvų, o jiems padėti, įkalbėti susitikti su psichologu, kalbėtis su gydytojais, kaip galima pagelbėti vaikeliui.... labai norėtųsi tikėti, kad visgi šeima priims jiems mestą iššūkį, nes tai juk jų kūrinys, o kaip žinia menas būna visoks...deja...
Uzjauciu tevelius, kuriems teko tokia nasta. as puikiai juos suprantu, suprantu mama, teti, seima. Kaip pasielgs tai ju paciu reikalas, niekas negali nei kaltinti, smerkti, teisti, primesti savo nuomones siuo klausimu. Pats sunkiausias isbandymas yra mamai, ar jus zinot kiek seimu isyra del vaiko negalios? Nesusimasciau iki tol, kol neteko atsigulti su vaiku i ligonine, o ten mamos issikalba, pasipasakoja, tai ka isgirdau tai yra baisu, ir tai nutinka daugelyje seimu, sunku patiketi, bet moteris apsiemusi auginti neigalu vaika pamazu arbea net iskart praranda vyra. Kol buvau jauna idealiste, maniau kad seima tvirta kaip kumstis, jei vaikas serga tai abu stoja muru, o pasirodo yra visiskai kitaip.
Zinoma, seimos meile vaikui padeda augti, tobuleti ir tai kas buvo neimanoma pasiekti. Kiek maciau tokiu pavyzdziu kai vaikai negalejo patys anot daktaru valgyti ar eiti, jie ismoko tai, visa tai deka mamu pastangu, lavinimo, meiles, prieziuros, mankstu, rebilitaciju. Mamos gali labai daug, bet jos nera visagales.
Musu seima irgi zino ka reiskia vaiko lengva negalia. Nera paprasta auginti toki vaika, reikia daug atsisakyti. Tikrai nei kaltinu nei smerkiu tos mamos, tai jos gyvenimas. O ka tokiai mamai pasakyti
Jokiu budu nereiskit uzuojautos, neprimeskite savo valios. Nueikite aplankyti, paklauskite kaip ji jausciasi, vaikelio temos nelieskite kol ji pati neuzsimins apie tai. Pasakykite, kad ja suprantate ir palaikote. Jokiu pamokslu, pamoku kaip gyventi ji nenusipelne, o be to, negali zinoti gal ji augins pati dukryte, tiesiog jai kaip ir kitiems reikia laiko priprasti prie sios minties.
Zinoma, seimos meile vaikui padeda augti, tobuleti ir tai kas buvo neimanoma pasiekti. Kiek maciau tokiu pavyzdziu kai vaikai negalejo patys anot daktaru valgyti ar eiti, jie ismoko tai, visa tai deka mamu pastangu, lavinimo, meiles, prieziuros, mankstu, rebilitaciju. Mamos gali labai daug, bet jos nera visagales.
Musu seima irgi zino ka reiskia vaiko lengva negalia. Nera paprasta auginti toki vaika, reikia daug atsisakyti. Tikrai nei kaltinu nei smerkiu tos mamos, tai jos gyvenimas. O ka tokiai mamai pasakyti
Jokiu budu nereiskit uzuojautos, neprimeskite savo valios. Nueikite aplankyti, paklauskite kaip ji jausciasi, vaikelio temos nelieskite kol ji pati neuzsimins apie tai. Pasakykite, kad ja suprantate ir palaikote. Jokiu pamokslu, pamoku kaip gyventi ji nenusipelne, o be to, negali zinoti gal ji augins pati dukryte, tiesiog jai kaip ir kitiems reikia laiko priprasti prie sios minties.
Astarta 1989,
"Leliuke" - romanas. Beje, mano akimis, labai tendencingai niurus, atspindintis postkomunistinio sindromo kamuojama autore. Mano akimis didesne problema pacios autores pasaulio suvokime, o ne mergaites su Dauno sindromu atejimu i si pasauli...
Pati auginu berniuka su Dauno sindromu. Nera tai jokia katastrofa.
Palikti savo vaika - baisiausias dalykas sioje zemeje. Nesuvokiu... Nepateisinu... Jokiu bet...
Tai juk Tavo kurinys. Mes visi skirtingi. Ir tai normalu. Vieni vienaip neigalus - kiti kitaip. Kaip gali palikti bejegi kudiki, kuriam labiausiai pasulyje reikia MAMOS???
Kaip gali po to gyventi? Uzmigti? Neisikankinti, galvodama ar jo(jos) kas neskriaudzia???
Niekada nesuprasiu motinu, paliekanciu savo mazus vaikus(kudikius, naujagimius), sveikus ir neigalius(o koks skirtumas? Juk tai tavo vaikas.).
Suprantu tik vienu atveju kai mama jau yra sena, nesugeba pasirupinti savo neigaliu vaiku(suaugusiu), ir jai paciai reikia pagalbos.
Manau, kad reikia padrasinti ta mama, kad nuo jos nenusisuks visas pasaulis del to, kad ji turi neigalu vaikeli, kad palikus ji - ji jausis dar blogiau, o apie vaikelio kancias as jau is vis nekalbu. Man atrodo, kad pirmiausia reikia gaileti bejegio ( galimai palikto, tikiuosi ji taip nepasielgs) vaikelio, o ne mamos. Mama reikia padrasinti ir paskatinti nepadaryti baisiausios klaidos savo gyvenime...
"Leliuke" - romanas. Beje, mano akimis, labai tendencingai niurus, atspindintis postkomunistinio sindromo kamuojama autore. Mano akimis didesne problema pacios autores pasaulio suvokime, o ne mergaites su Dauno sindromu atejimu i si pasauli...
Pati auginu berniuka su Dauno sindromu. Nera tai jokia katastrofa.
Palikti savo vaika - baisiausias dalykas sioje zemeje. Nesuvokiu... Nepateisinu... Jokiu bet...
Tai juk Tavo kurinys. Mes visi skirtingi. Ir tai normalu. Vieni vienaip neigalus - kiti kitaip. Kaip gali palikti bejegi kudiki, kuriam labiausiai pasulyje reikia MAMOS???
Kaip gali po to gyventi? Uzmigti? Neisikankinti, galvodama ar jo(jos) kas neskriaudzia???
Niekada nesuprasiu motinu, paliekanciu savo mazus vaikus(kudikius, naujagimius), sveikus ir neigalius(o koks skirtumas? Juk tai tavo vaikas.).
Suprantu tik vienu atveju kai mama jau yra sena, nesugeba pasirupinti savo neigaliu vaiku(suaugusiu), ir jai paciai reikia pagalbos.
Manau, kad reikia padrasinti ta mama, kad nuo jos nenusisuks visas pasaulis del to, kad ji turi neigalu vaikeli, kad palikus ji - ji jausis dar blogiau, o apie vaikelio kancias as jau is vis nekalbu. Man atrodo, kad pirmiausia reikia gaileti bejegio ( galimai palikto, tikiuosi ji taip nepasielgs) vaikelio, o ne mamos. Mama reikia padrasinti ir paskatinti nepadaryti baisiausios klaidos savo gyvenime...
aš manau degauliui mamų po gimdymo būna depresijos,net pagimdžius ir sveikus vaikus,o čia...reikia paprasčiausiai ją suprast, mamą...jai juk sunku suvokt viską...
manau reikia laiko,gero psihologo ir tikėtis jog viskas susitvarkys ir mamytė pati pamils vaikelį koks jis bebūtų,svaikas ar su negalia...ir norės rūpintis juo.reikia jai duoti laiko viską susidėliot į vietas.
sėkmės
manau reikia laiko,gero psihologo ir tikėtis jog viskas susitvarkys ir mamytė pati pamils vaikelį koks jis bebūtų,svaikas ar su negalia...ir norės rūpintis juo.reikia jai duoti laiko viską susidėliot į vietas.
sėkmės
Rasykit man mamos, kurioms kyla minciu palikti savi neigalius ir igalius vaikus. Rasykit man i AZ. Studijuoju psichologija(savo malonumui, savo asmenybes ugdymui, nesiruosiu dirbti psichologu, noriu buti Tautai naudinga be iskaiciavimo. Cia - ne reklama/)
Papildyta:
p.s.
iveliau klaida "savo" norejau parasyti.
Papildyta:
Mamos, niekada nepaliki savo Vaiku...
rasykit(i AZ, jei nedristat viesai)manau, rasim iseiti, tik nepalikit savo vaiku....
man tai - labai baisu... baisiau uz mirti....
Papildyta:
p.s.
iveliau klaida "savo" norejau parasyti.
Papildyta:
Mamos, niekada nepaliki savo Vaiku...
rasykit(i AZ, jei nedristat viesai)manau, rasim iseiti, tik nepalikit savo vaiku....
man tai - labai baisu... baisiau uz mirti....
QUOTE(sviesi spalva @ 2011 09 14, 22:48)
Kaip gali palikti bejegi kudiki, kuriam labiausiai pasulyje reikia MAMOS???
Kaip gali po to gyventi? Uzmigti? Neisikankinti, galvodama ar jo(jos) kas neskriaudzia???
Kaip gali po to gyventi? Uzmigti? Neisikankinti, galvodama ar jo(jos) kas neskriaudzia???
Aukso žodžiai
