Šagrenės oda, Honore de Balzac

Nesiryžtame pradėti?

Kad ateityje lengviau būtų spėti visokias mįsles, pirmas knygos sakinys:

1829 metų spalio pabaigoje vienas jaunuolis įėjo į Karališkuosius rūmus tuo metu, kai pagal įstatymą, kuris globoja mokesčiais apdedamą aistrą, atidaromi lošimo namai.

Paskutinis:

Ji, jeigu norite, - tai visuomenė.

Pastarasis, prisipažinsiu, gerokai nustebino. Kodėl? Parašysiu vėliau.

O manęs tai nė trupučio.
"Ir, iššaukęs į kovą visuomenę, Rastinjakas pirmu žygiu nuėjo pietų pas ponią de Nusingen." Pacitavau iš atminties, čia "Tėvo Gorijo" paskutinis sakinys.
Mėgstamas Balzako arkliukas - visuomenės ydos, visa "Žmogiškoji komedija" tam paskirta . Tik mano skoniui kiek perdaug įtakos tai visuomenei skiriama, ją taip sureikšminant kad individas tiesiog negali atsispirti josios ydoms. Didžioji dalis Balzako aprašytų individų ir nenorėjo spirtis. "Šagrenės odos" herojai - ne išimtis.

Na ką, įveikiau Balzac "La peau de chagrin". Nors buvo momentų, kai galvojau, jog ji įveiks mane
Skaičiau originalo kalba - kažkada būnant Prancūzijoje 'užplaukė' ir nusipirkau, o po to daug metų stovėjo lentynoje.
Jei ne šis 'kolektyvinis skaitymas', turbūt dar ilgai būtų stovėjusi.
Tiesą sakant, jei ne duotas terminas ir noras prisijungti prie diskusijos, gal ir nebūčiau jos pabaigusi... Buvo momentų, kai buvo įdomu, bet dažniau jaučiausi lyg skaitydama privalomąją literatūrą mokyklai

Pradžia visai 'užkabino' - pirmieji keli puslapiai, kai Rafaelis pralošia lošimo namuose ir nusprendžia pasiskandinti. Antikvare veiksmas sulėtėjo, tą dalį ilgai skaičiau. Pati "šagrenės oda" užkabino, galvoju - va, dabar prasidės įdomumai. Bet ... tada Balzakas paskiria keliasdešimt puslapių jaunuolių diskusijai apie politiką, visuomenę ir pan.
Antroji dalis ("La femme sans coeur" - "Beširdė moteris" (?) ) - iš pradžių pasijutau apgauta. Va, jau laukiu nuotykių su šagrenės oda, o staiga suprantu, kad esu priversta skaityti apie jaunuolio gyvenimą iki šagrenės odos - ir tam skirta beveik pusė knygos! Na, bet ši dalis skaitėsi gan įdomiai ir greitai, truputį nuobodoka buvo tik antrosios dalies pabaigoje.
Trečia dalis - turbūt labiausiai verta diskusijos. Įdomus sprendimas išsaugoti savo gyvenimą tiesiog... negyvenant, užsidarant nuo viso pasaulio, atsiribojant nuo bet kokių emocijų. Tada - spjauti į šagrenės odą dėl meilės. Neaišku dar, kaip ten būtų pasibaigę, jei sodininkas nebūtų Rafaeliui atnešęs mažulyčio išmestos odos gabalėlio. Gan smagiai 'susiskaitė' ir bandymas į pagalbą pasitelkti mokslą.
Truputį per staigus atrodė pabėgimas gydytis į spa kurortą. Dvikovos scena priminė rusų poetus Ir pabaiga - mirtis meilės glėbyje.

Kaip jums 'skaitėsi' ši knyga? Kurios dalys labiausiai 'kabino'? Kurios vietos patiko, kurios 'nervino'?

Mane sužavėjo pradžia. Jau sakiau, iš tų pirmų puslapių man "alsuoja" tikri prasiskolinusio, kreditorių užguito Balzako išgyvenimai. Ir neviltis labai tikra.
O paskui kažkaip susilpnėjo knyga. Fabula sugalvota puiki, ir nejučia pats leidiesi į svarstymus ką gi darytum jei tau taip.
Atrodo - atsakymas aiškus, reikia gyventi, kad ir trumpai bet ryškiai. Tik kai pasižiūri aplink - kiek tų vegetuojančių, saugančių save nuo emocijų, patyrimų, bet kokios rizikos... Nors imk ir duok jiems tą Šagrenės odą, kad sugundytų .

kodėl gi? man labai logiškas pasirodė


bet juk atsispiria. kai gauna šagrenę, atsiriboja nuo viso pasaulio, tame tarpe ir nuo visos visuomenės, nuo emocijų. jis pats taip pasirenka - atsiriboti tam, kad išlikti gyvam kuo ilgiau.
ir tik meilės stebuklas (?) Rafaelį išjudina. jis ima spręsti artėjančios mirties "problema", bet į visuomenę negrįžta, nors galėtų. užtektų tik panorėti, tačiau kaina - jam per aukšta. ar čia suveikia tas faktorius: noriu, kol negaliu gauti, t.y. būti priimtas visuomenės-aukštuomenės, Teodoros pavidalu.



man knyga visa laiką "bangavo": pradžia patiko, prailgo sendaikčių krautuvėlės aprašymas, vėl grįžo susidomėjimas, kai buvo paminėta šagrenė, nukrito puotos metu, ir vėl pasidarė įdomu, kai prasidėjo Rafaelio gyvenimo istorija.

o man baisiai įkyriai atrodė meilė Polinai iš "pirmo", t.y. n-tojo žvilgsnio, kai jis vėl ją pamato teatre. na, neįtikino. kur anksčiau buvo jo akys, galva ir visos kitos kūno dalys? apskritai, man tokie persivertimai labai įtartini...

Na, kol gyveno skurde, jam kartais atrodydavo, kad Polina jį mylį ne tik kaip mylėtų brolį. Bet jis tada Teodoros turtais susirūpinęs buvo, nelabai kada turėjo kreipti dėmesį į kažkokią neturtingą merginą.
O vat klausimas, ar jis būtų 'atradęs' savo meilę Polinai, jei ši nebūtų turtinga - gal bijotų, kad ji į jo turtus pretenduoti nori, kaip jis seniau į Teodoros
Su meile Teodorai tai išvis - norėjo išbristi iš savo skurdo, draugas 'užrodė' Teodorą, tai Rafaelis galiausiai įsikalbėjo meilę Teodorai

Nors ir pavėlavęs, bet prisijungsiu ir aš

O gal gauti pinigai suteikė norą gyventi, juk ir skandinosi pralaimėjęs paskutinius pinigus? ar draugai? ar pati oda? O meilė jam nelabai padeda kažką spręsti, o greičiau tik atitolina problemą. Spręsti pradeda tik supratęs, kad labai jau norėjo tos meilės ir labai jau daug jam ji kainuoja. O tada vėl ta visuomenė... Lyg ir galėtų jis grįžti, bet vėl jį atstumia. Gal dabar jis per daug pinigų turi?

va butent, mergina praturtejo ir staiga - meile uzgime come on...



pinigai, draugai - nemanau. oda - galbūt. labiausiai norą gyventi, mano manymu, sužadino galimybė gauti viską, ko kada nors norėjai: pinigus, meilę, draugus, padėtį visuomenėje etc.
kurią vietą turi omeny, kai sakai, kad atstumia? sceną kurorte? bet juk jis pats nuo visų atsiriboja pats susivokia "koks jis paniuręs ir išsiblaškęs toje nesijuokiančioje draugijoje, visada galvojantis apie savo likimą, susirūpinęs savo liga, nepakenčiąs menkiausio pašnekesio, vengiąs to trumpalaikio artumo, kuris greit susidaro tarp keleivių, nes jie be abejo, nesitiki vėl susitiksią, kaip maža jis tesirūpina kitais..." (392 p., Obuolio leidimas) ir toliau jis pasakoja, kaip nesilaikė visuomenės elgesio taisyklių, neleido kažkam atsilošti, neflirtavo, t.y. tiesiog užgavo tų žmonių savimeilę ir taip tapo atstumtuoju.

Hmm, galiausiai pribaigiau.

Taip jam ir reikia

sveikos, turiu is bibliotekos pasiskolinusi sia knyga, bet niekaip neprisiverciu perskaityti jos, bibliotekoje atrode idomi, gryzus namo- nebetraukia... bet is aprasymu manau kad neskaitysiu...

Vienareikšmiskai geriausias komentaras Man knyga visiškai nepatiko. Idėja, mintis su šagrene gera, bet man viskas pasirodė per daug dirbtina ir neįtikima. Dirbtina man atrodė meilė Teodorai, vėliau Polinai. Labiausiai erzindavo nukrypimai nuo temos. Lyg ir užsikabini, jau jau darosi įdomu ir vėl viskas iš pradžių. Jei ne užsispyrimas, kad aš ją pabaigsiu skaityti, būčiau aš ją metus šalin.