Knygos, knygos, knygos...

Na negaliu skaityti, kaip „Kaimo mergaites“ kritikuojat. Aš tai net nežinojau, kad jos yra rekomenduojamuose sąrašuose, ir iki šiol nežinau, kodėl.
Skaičiau vasarą, per atostogas, ir apturėjau dideliausią malonumą. Na tai kas, kad Kėtė kvailiukė. Tai jau Don Kichotas ne kvailys...
Kvaili personažai irgi savaip žavūs, ir apie idiotus pjesės kuriamos, ir iš viso, ko norėti iš knygos apie meilę? Tik tiek, kad smagiai skaitytųsi.

*

**o as tai net nepasakyciau, kad apie meile. Sakyciau, apie gyvenima

Ir dar, galvoju, kad as pati, matyt, labai kvaila, nes personazai visai tokie neatrode , o visa istorija, pasakojimo stilius, net patys veikejai tokie artimi ..

Na su Don Kichotu Keitė tikrai nelyginama Don Kichotas šiaip ar taip ryškus personažas, turintis savo gyvenimo tiesas ir nuostatus. Kad ir kovojantis su vėjo malūnais, bet bent jau neplaukiantis pasroviui.
O Keitė... Na pvz. ką galima pasakyti apie merginą, kuri leidžiasi savo vienintelės draugės šiukšle ir dar kitais panašiais epitetais vadinama Perskaičius tą vietą net sugrįžau atgal, galvoju, gal ką nors būsiu praskaičiusi, gal čia ne tokia jau didelė draugė Baba Keitei. Bet ne, pasirodo visgi būna ir tokių žmonių su nuline savigarba.

Papildyta:


Aš manyčiau irgi, kad labiau apie gyvenimą (ir apie meiles tame tarpe).

O dėl personažų, tai prašom savęs nenurašyti Visai nepanaši tu į tą mano nepamėgtą veikėją. Ir aplamai tokių žmonių gal nelabai pažįstu

Beje, Baba kaip personažas man patiko labiau už Keitę. Nors ir jai kitu atveju nesimpatizuočiau. Tiesiog gal mažesnė blogybė iš dviejų galimų.

na juk čia ne klasika, čia atostogom, poilsiui, tai ir parašė tokią knygą, kad pakelti skaitytojų savivertę
Na ką aš žinau, man tai patiko.
Rekomenduokit dar kvailų knygų.


Beje, gavau dovanų knygų, žino žmonės ką dovanoti. Ir dar vokiškos

Maria und Nasima Nazar. Gefangen im Land des Vaters. Šiaip tos akių serijos neskaitau, bet šitą tikrai skaitysiu, nes jos nėra lietuviškai išverstos, čia tikra istorija, kaip mergaitę, iki devynių metų augusią su mama Vokietijoje, pagrobia jos tėtis pakistanietis ir išsiveža prievarta į Pakistaną.

Nora Roberts. Lilien im Sommerwind. (Originaliai Carolina Moon). Kažkas kažką nužudė, nelabai dar supratau, lietuviškai irgi nėra išversta, irgi gal kada skaitysiu...

Pvz. apie keistuolį (kuris aplinkiniams "durneliu" atrodo) - Arto Paasilinna "Kaukiantis malūnininkas". Čia pavyzdys, kad ir tas keistuolis gali sukelti labai dideles simpatijas skaitytojams (bent jau man). Šiaip jau turbūt visos į lietuvių k. išverstos Arto Paasilinna knygos apie vienokius ar kitokius keistuolius.

Arba kad ir visiems žinoma klasika tapusosios knygos "Dvylika kėdžių" personažas Kisa Vorobjaninovas Na tik nesakykit, kad jis nėra savaip žavus

Skaičiau

Negaliu nepasidalinti, labai įdomūs pasdtebėjimai

Kur aš tai skaičiau? Nepamenu...

„The Washington Post“ apžvalgininkas Danny Heitmanas susirūpino savo skaitytojo atmintimi. Kiek iš to, ką mes skaitome, kiek puikių knygų, siužetų, aprašymų ir personažų dingsta iš mūsų atminties, vos tik užverčiame knygą? – klausia jis.

Šis klausimas autoriui kilo, kai jis susivokė knygyne perkantis Vladimiro Nabokovo memuarus, kuriuos prieš keletą metų jau buvo nusipirkęs ir perskaitęs. „Tačiau iš tų memuarų neprisiminiau nė vieno skiemens. Galbūt tai ir neturėtų manęs stebint. Per keletą skaitymo dešimtmečių iš mano poezija ir proza perkimštų smegenų galėjo daug kas iškristi ir pasimest, kaip už sofos pagalvėlių pasimeta iš kišenės išbyrėjusios monetos. Juk dar Sokratas perspėjo, kad teksto skaitymas blogina atmintį.

Pastaruoju metu itin dažnai susiduriu su tuo, ką kiti vadina biblioamnezija, ir tai man kelia nerimą. Kievienąkart atsivertęs knygą tikiuosi, kad skaitydamas ją pasikeisiu, kad jos skaitymo patirtis aiškiai įsirašys į mano DNR. Tačiau kokia skaitymo prasmė, jei tiek daug puikių literatūros meistrų kūrinių tiesiog praslysta pro mano jusles nepalikdami nė menkiausios žymės?“ – rašo D. Heitmanas.

Galbūt geriausias skaitymas yra tas, kuris paruošia dirvą pakartotinam skaitymui, kad geriausios knygos, kaip ir geriausi draugai, taptų mūsų dalimi tik nuolatinio artumo dėka, svarsto autorius.

Šį fenomeną viename iš savo esė mini ir poetė Mary Ruefle. Ji teigia per savo gyvenimą perskaičiusi apie pustrečio tūkstančio knygų, tačiau iš jų prisimenanti vos du šimtus arba 8 procentus. Ir ji klausia savęs: „Ar turėčiau per man šioje žemėje skirtą laiką skaityti dar daugiau naujų knygų, ar man derėtų mesti šį bergždžią (nes nepabaigiamą) užsiėmimą? Galbūt derėtų pradėti iš naujo skaityti didžiulį malonumą praeityje teikusias knygas, kurių detales pamiršau, tačiau puikiai pamenu jų sukeltą nuotaiką ir poveikį.“

D. Heitmanas pateikia ir rašytojo Evelyno Waugh citatą: „Prarasti atmintį labai malonu. Gali iš naujo su neblėstančiu smalsumu skaityti senas ir mėgiamas knygas.“ „Tai primena man pakaruoklišką humorą apie iškaršimo privalumus, – rašo D. Heitmanas. – Seni draugai kasdien tampa naujais draugais.“

Autorius nepateikia jokio atsakymo, ką daryti. Jo ir nėra. Manau, senstant neišvengiamas naujo godulys pamažu užleidžia vietą senų, gerų, daug kartų skaitytų knygų malonumui. Juk amžinųjų siužetų, pasak Borgeso, yra vos keletas, o neišvengiamos jų variacijos ilgainiui įkyri. Ar aš klystu?

Visas straipsnis ČIĄ

Čia ir apie mane

O aš iš tiesų labiausiai įstrigusias, pačias pačiausias knygas ketinu skaityti antrą kartą. Ir jau gerokai iš anksto džiaugiuosi patirsianti su jomis dar kartą tą didelį skaitymo malonumą. Ir antrą kartą matyt skaitysiu jau labai lėtai ir pasimėgaudama, įsigilindama į kiekvieną detalę. Gera namuose turėti tokių knygų, kurias norėsis skaityti vėl.

Mane tai nervina ieškoti ten ir gaišti laiką, tai visada per el. paiešką randu ir užsisakau, nueinu tik paimti



Buvau pradėjusi, patiko, bet per diplomo įkarštį numečiau,tai laukia savo eilės, imsiu skaityt iš naujo



Gražios tavo išrašytos mintys, vien dėl to manau norėčiau visai perskaityt

Laba ryta,

Vakar gi pagaliau nusipirkau is ametistos knygas, kurias nusiziurejau jau senooookai. Tai aciu jai

Iskart griebiau Stebuklas Anduose - tai tikra istorija apie tai, kaip 8 desimtmetyje regbio komanda, ivykus lektuvo katastrofai, atsidure Anduose ir 72 dienas ten istvere, sugebejo isgyventi. Be maisto, be siltu drabuziu, be jokios uzuovejos..
Kadaise ziurejau filma, padare ispudi, tai kai pamaciau knyga, iskart uzsigeidziau perskaityt, o dabar su dideliu susidomejimu jau puse prarijau - tikrai labai idomu O kas dar nuostabu - nemazai nuotrauku prideta ( is gyvenimo kalnuose taip pat), o man visada smalsu pamatyt, kaip ten is tikruju buvo

Galesiu skolinti, jei kas nores

beje, manes su tuo anuoju tuoju knygynu nebesiekit - iseinu

Vajei Kažką geriau susiradai ar tiesiog užkniso, kad jau nebeatlaikei?

nu nenoriu didziausia kankine pasirodyti, bet uzkniso. Vis tiek zinojau, kad anksciau ar veliau eisiu lauk - del daugelio priezasciu
bet nieko cia blogo, visai neliudziu.

Beje, rengini turesiu vis tiek vesti antradieni, tai dar ateikit, prasom.