Labas,
Kažkaip neparašiau, kaip man patiko
Judi Picoult Kita širdis, o priešingai nei daugeliui, visai patiko. Visada sakau, kad jau Picoult knygos, tai tik lengvi skaitaliukai, bevertės laisvalaikio knygelės, tik smagiam pasiskaitymui ir pan. Bet šį sykį knyga kažkokia sunkesnė, gal todėl, kad primena kitų knygas, gal todėl, kad tema labai rimta, nžn., bet kuo toliau skaičiau, tuo labiau jautėsi jos kitoniškumas. Čia ne tik sergančio vaiko ir motinos pastangos išgyventi. Kur kas daugiau.
Ir tikrai tas daugiau nėra vien tik religija. Jau buvau išsigandusi, kad Picoult pradės, kaip, dabar madinga, keisti skaitytojų santykį su Dievu, bet religijos temos ten tikrai nereikėjo baidytis, bent jau man visai patiko skirtingų pažiūrų veikėjų diskusijos, kurios buvo tikrai gana paprastos ir įdomios.
Ir tai labai gerai susiderino su pačia pagrindine knygos tema - mirties bausme, žiaurius nusikaltimus padariusiais kaliniais, mirtininkų bloku. Skaičiau ir galvojau, ar aš už mirties bausmę, ar aš prieš, vietomis visai susipainiojau...
Kažkaip viskas taip gerai parašyta, atrodo, kiekvienas veikėjas reikalingas ir vietoje, na, nesitikėjau, pabaigoje buvo beveik gaila užversti knygą.
Man visai patiko tokia šiek tiek kitokia, pamąstyti privertusi Picoult.
Dabar skaitau
Dorota Terakowska Raganų duktė, tai kiek kitokių burtų ir stebuklų istorija, bet labai nieko pasaka, tokia labai paprasta, bet ne prasta, Su knyga yra labai gražus Sielos sparnų atsiliepimas, tiesiog viską pasakantis. Gaila tik, kad knyga nedidelė, neužteks nei savaitei, o rodos, skaityčiau ir skaityčiau.
QUOTE(agnite @ 2011 07 09, 12:53)
Ar jūs prisiverčiate skaityti iki galo knygą, kuri ne itin domina ir intriguoja?
Nenorimas knygas skaičiau labai seniai, kada dar skaitydavau pagal privalomos perskaityti literatūros sąrašus, bet ir pagal juos skaitydama beveik visada atrasdavau knygoje kažką, kas padėdavo perskaityti iki galo (nebent pritrūkdavo laiko).
Knyga turi labai labai nepatikti, nekabinti, kad būtų numesta. Pastaruosius porą metų taip tikrai nėra atsitikę, nes jeigu skaitau kokią labai populiarią knygą (pvz. Mažmožių dievas) ir suprantu, kad ji kažkaip nelabai man, vistiek noriu perskaityti, suprasti, kodėl ji žmonėms taip patinka, kodėl ją visi taip dievina ir kodėl ji man atrodo tik šiaip sau... Paprastai skaitau greitai, ir nemanau, kad labai jau švaistau laiką. Dar viena priežastis, kodėl skaitau - tikiuosi pritrenkiančios pabaigos. O gal nesupratau ko nors pradžioje? Kartais reikia susigyventi su skaitoma knyga, perprasti rašytojo rašymo manierą, veikėjus, istoriją.