Labas
Perskaičiau
Valdo Papievio "Eiti". Iškart sakau, kad tai - mano sielos knyga. Tikriausiai šis laikotarpis buvo kaip niekad tinkamas "Eiti". Epitetų šiai knygai galima pridėti daug. Vieni iš tinkamiausių - muzikali, poetiška, užburianti (paprastumu!). Man ji buvo knyga-balzamas, suteikiantis katarsį. Ėjimas romane kodinis motyvas - tai ėjimas per nuoskaudas, vienatvę, tylą, kartais virstančia vidaus tuštuma, o galiausiai tai žmogaus-stebėtojo ėjimas per gyvenimą. Rašytojas Papievis čia kaip virtuozas: improvizuoja nujautimais, vaizdais, pralekiančiais pro pagr. veikėjo akis. Sunku ir nusakyti, kiek daug vaizdiniai gali knygoje. Regis, autorius dailininkas, kurio paletėje - nemažai spalvų. Ir ne tik paletė! Dailininkas, dailininkas! Jei meistriška ranka prisiliečia prie teptuko, gimsta kažkas spalviškai tobulo, labai gražaus. Čia gimė "Eiti".
Pagrindinis veikėjas ir yra ėjimas. Todėl jei knygą reiktų apibūdint vienu vieninteliu žodžiu, jį surasti sunku nebūtų - ėjimas. Ir šitas ėjimas, pasirodo, gali visiškai nuginkluoti kai kurių skaitytojų širdis. Aš nuginkluota ir numetusi ginklus, kai liko tik kojos, ėjimas... kartais jis virsta bėgimu, bet bėgant tu nepabėgsi nuo savęs, greičiau iššvaistysi sieloieškos imperatyvą, todėl vėliau ar anksčiau vėl ėjimas, beje, skambant "In the mood for love". Šitaip ir eini, negana to, norėdamas išrėkt kitam, kad reikia EITI!
Aš absoliučiai sužavėta ir drąsiai galiu pasakyti, kad geresnės lietuvio autoriaus knygos skaičiusi iki šiol nebuvau. Forume yra "Kertelė sielai". Man jos nereikėjo, nes puiki kertelė buvo "Eiti".