kodel anksciau "nepasirupinau" ? susipazinus juk nebegam i "zaksa zenytis" . Pradejom draugauti - metai vieni, antri - as dar studente buvau, bendrabutyje gyvenau, paskui vis dazniau pas ji ir pas ji lieki... toliau kartu apsigyvenom - pas ji,bet nenuosavam butelyje. Mokslai baiges, kaip ir "zenytis" galejom, bet labai jau norejosi savo nors nedidelio kampo.Tai buvo pirmenybe, po to remontas, po remonto, vaikelis beldesi i duris, nestumas sunkus su visokiom galimom pabaigom buvo, tad saugot reikejo sveikata, ne iki vestuviu buvo, nors vyro su suzadetuviu ziedeliu buvo pasiulyta nueiti susirasyti. Nenorejau eiti, nenorejau nuotraukose stora ir sutinusia save paskui visa gyvenima matyti. Atidejau, po gimimo - viskas nauja, nauji ispudziai, nauji rupesciai tad uzsimirso ir antra plana viskas nubego. Aisku dabar gyvenant seimoje vis daugiau visokiu dalyku kur reikia "protingiau" pinigus deti. O ir pacios Lietuvoj gyvenat zinot, kas kaip, ko gali laukti. tam ir pinigu rezervas kazkoks nors minimalus reilingas juodai dienai, o be to vaikui kaupiam po truputi, bet kaupiam studijoms. Ir stai kazkaip jau 35, vyrui tuoj 39, ziurim ,kad ner kur laukti su antru vaikeliu. Tad man vel "islindo" sutuoktuviu sventes ideja. Kito tarpelio tarppr maloniu ir nelabai maloniu buitiniu rupesciu galiu ir neberasti, nes tikrai teks sunaus vestuvems sukneles iekot, ne savo