Krikštynos

Taip, sutinku, kad apeigos labai šiltos... Ten tokia puiki atmosfera, tikrai... tai gera, šilta ir jauku...


O krikštatėviai nebūtinai turi būti pora... Mano geriausia draugė atvažiavo iš Prancūcijos, o draugas va dabar Airijoj... Bet kokiu atveju nesvarbu kur jie, o svarbiausia, kad tai būtų dūšios žmonės, nžn bet man jie atrodė tinkamiausi krikšto tėvai...

Kuria savaites diena gime,toks ir bus :
1.Jeigu sekmadieni vaikas gimsta tai bus labai gudrus,laimongas,turtingas,pamaldus,geras darbininkas.
2.Pirmadieni gimes bus nelaimingas.Jam seksis prekiauti,bus turtingas ponas arba tinginys.
3.Antradienibus muzikantas arba pirklys.
4.treciadieni pikciurna,tinginys,iskalbus,nuolankus,gero budo.
5.ketvirtadieniriebus,geras ir laimingas.
6.penktadieni liesas,grazus,seksis vilioti priesingos lyties asmenis.
7.sestadieni megsta tvarka ir svara.

Krikstynu magija :

1.Jei vezdamas vaika krikstyti pralenksi laidotuviu procesija,tai uzauges kudikis matys veles.
2.Prie baznycios duru reikia kudiki pasnekinti tuo vardu,kuriuo jis bus krikstiamas,tai jis greit prades kalbet.
3.Kudikiui i vystyklus kriksto tetis ideda pinigu,kad uzauges butu turtingas.
4.Gerai ,kai krikstijamas vaikas verkia,jeigu tyli,tai yra pavojus,jog mazas mirs.Todel ji reikia znaibyti.
5.Per krikst.kriksto tevai turi sugerti 2 taureles,kad vaikas neslubuotu.
6.Vaisinantis reikia daug dainuoti,kad vaiko balsas butu grazus.


Krikstateviais kvieciami vaiko mamos sesuo ir tevo brolis.Jei nera- kiti artimi gimines.Kriksto mama turi aprengti vaika nuo galvos iki koju: vaika gauna nuoga ir dovanoja visus kriksto drabuzelius.
Jei vaikas -ne pirmas galima krikstyti tais paciais rubelais,tada jie buna draugiski.
Kriksto mama negali buti nescia moteris.
Jei kviecia buti krkstateviais negalima atsisakyti.
Kriksto zvake ir kaspinas saugomi pirmajai komunijai.
Krikstateviai prie stalo turi sedeti susiglaude,kad vaiko dantys butu be trapu.
Grizus is kriksto,reikia kuo greiciau kudiki isvystiti,kad butu greitas.


Gal dar kas kokiom mintim,tradicijom pasidalins

Tai kad tiksliau papročiai tai tik apatinėj daly (labai gražiai jei kalbėt apie papročius yra aprašytos krikštynos Rumšiškėse), o viršuj kažkas panašaus į prietarus , apie kurios yra atskira tema...
http://www.supermama...opic=25730&st=0

Aciux

Labai idomu

niu tikrai labai idomu. musiskis dar nekrikstytas tai tikiuosi pravers tai ka cia perskaiciau

Aš dar ką radau:
Kai po krikštynų apeigų visi iš bažnyčios grįžta namo, krikštamotė mergaitės mamai dovanoja muilo - kad turėtų kuo vaiką prausti, kruopų - kad košės išvirtų, ir cukraus, kad turėtų kuo tą košę pagardinti.
Į bažnyčią reikia važiuot tiesiausiu keliu, kad gyvenimas tiesus būtų.
Krikštatėviai nuprausia ir aprengia vaikelį.
Jei prieš bažnyčią palypėsi ant akmens - vaiko dantys augs kieti ir gyvenimas tvirtas bus.
Po bažnyčios, namie vaiką reikia iškelti virš vaišių stalo, kad visą gyvenimą turėtų ko valgyti.
Kadangi pagal tradiciją krikšto tėtis su krikšto mama tampa kone giminėmis, jie apsikeičia dovanomis.
Seniau krikštynos būdavo gana greitai - trečią ar ketvirtą dieną po gimdymo. Sakydavo, kol vaikas nepakrikštytas, jo nesaugo žmonių bendruomenė ir gali apkeisti laumės. Ir dėl to, ir kad niekas nenužiūrėtų, šalia žibindavo žvakę.
Kūmai jau iš posakio „Svočia bagočka, o kūma - rinktinė“ aišku, kad krikšto tėvai lemia visą tolesnį vaiko gyvenimą, jam tarsi persiduoda jų charakterio bruožai. Todėl jie turi būti darbštūs, padorūs, tvarkingi, protingi. Sakydavo, kad senbernio ar senmergės geriau neimti į kūmus, nes ir vaikas toks bus. Dažnai nežiūrėdavo giminystės, o kviesdavo ypač gerbiamus parapijos žmones. Galėdavo krikštyti ir seneliai, bet rinkdavosi jaunesnius žmones, kad ilgesniam laikui globotų vaiką.
Geriausia, kad krikšto tėvai būtų ne vyras ir žmona. Tada vaikas turi dvi jį globojančias šeimas, be to, net ir geriausioje šeimoje kyla pykčių bei barnių, o tada ir vaikas bus nervingas. Jei naujagimis būdavo silpnutis, jį galėjo pakrikštyti pribuvėjos.
Prieš bažnyčią Drabužėlius vaikui siūdavo kūma. Suvalkijoje buvo įprasta visus krikštijamus vaikus rengti pirmagimio krikšto marškinėliais. Sako, tada ir broliai, ir sesutės draugiškesni būna. Vaiką į bažnyčią išruošdavo pribuvėja. Kai ji maudydavo vaikelį, krikšto tėvas įmesdavo pinigą į vandenį, kad mažasis turtingas būtų. Vaiko vardo tėvai iki krikšto garsiai nesakydavo, o tik pašnibždėdavo kūmams. Iš čia linksmos istorijos, kaip krikšto tėvai pamiršdavo, kas jiems sakyta, ir patys suimprovizuodavo bažnyčioje. Keliaujant į bažnyčią vaiką iškeldavo pro langą, nes per slenkstį išneši - atsitiks kas blogo pakeliui.
Po bažnyčios „Išvežėm pagoniuką, parvežėm Joniuką. Išvežėm pagonytę, parvežėm Onytę“, - sakydavo krikštatėviai. Jie paskelbdavo mažylio vardą ir kuo greičiau jį išvystydavo (kad greitai bėgioti pradėtų), prinešdavo prie krosnies ir paliesdavo rankyte (kad vaikas nuo namų nenutoltų). Tada prieidavo broliukai ir sesutės, pasveikindavo naująjį krikščioniuką ir už tai gaudavo vaišių.
Valgį į krikštynas susinešdavo svečiai: kas lašinukų, kas dešros ar kiaušinienės. Kūmai krikštasuolėje sėdėdavo meiliai susiglaudę (jei ne, svečiai paspausdavo) tam, kad vaiko dantukai būtų tankūs.
Krikšto tėvų pareigos Krikštavaikio ryšys su krikšto tėvais būdavo labai stiprus. Jie dalyvaudavo didžiosiose šeimos šventėse, per Velykas ar Atvelykį būtinai turėjo numarginti margutį krikšto vaikui. Neretai krikštatėviai jį vesdavo prie Pirmosios Komunijos ar sutvirtinimo sakramento. O Suvalkijoje buvo paplitusi tradicija, kad krikšto mama ar tėtis būna piršliais krikšto vaiko vestuvėse.

Taip apsidziaugiau atradusi tema" Krikstijau pas Teva Stanislova", bet tema uzdaryta, ir negalejau nei pasisakyti, nei paklausiti.
Gal uzeis mamyciu , kurios pakrikstijo vaikucius ata pas Teva Stanislova.
Prisiminimai musu taip pat be galo silti Jis mus prieme vienus, visiskai vienus visoj baznyteleje, skyre nemazai laiko, apeigos labai siltos, patepimas, palinkejimai, poto apejom visa baznytele, na mums pasiseke, nes pataikem ant gero momento, kaip tikriausiai Jis turejo laiko... ech amzina atilsi jam.
O klausimas mano butu toks, ar jus gavote koki israsa, uzrasa na nezinau, kazkoki dokumenta, kad jusu vaikelis buvo pakrikstytas ? Jis uzsirase viska savo knygoj...bet as asmeniskai negavau jokio lapeliuko, ar turejau ? Ar as pati kazkurtai turejau issiimti koki israseli ??

Is anksto dekoju uz atsakyma

Sia turetu duoti kazka panasaus i atvirute su baznytiniais reliktais kur butu parasyta kada ir kur buvo krikstyta, kas krikstijo. O jei nedave tai kai ateis laikas pirmai komunijai ar santuokai tada turesi vaziuoti i rta baznycia kur buvo suteiktas krisktas ir ten dirbantis kunigas tau israsys nuorasa is tos knygas kur krikstas yra iregistruotas.
Tikuosi suprantamai paaiskinau

Dekoju uz atsakyma, reikes pasidometi labiau

Aciukaz mamytes

Priimta, kad krikšto drabužiais pasirūpintų krikštamotė, kad ji užsakytų tortą (kadaise pati kepdavo bobą), po krikštynų priprasta nešti lauktuvių bendradarbiams, vadinamąją „lėlės koją“. Mūsų proseneliai laikėsi nepalyginamai daugiau tradicijų.
Dažniausia krikštynos trukdavo dvi dienas. Ši šventė buvo gana uždara, kviečiami susituokę giminaičiai. Iš „jaunimėlio“ išimtis buvo daroma tik krikštatėviams, kurie dažnai būdavo jauni ir nesusituokę. O vaikai galėdavo tik pribėgę prie stalo saldainių pasiimti.
Buvo tikima, kad vaikas „atsigims į kūmus“, ypač jei krikšto tėvai būdavo renkami vaikui dar negimus.
Kai kuriose vietose kūmus stengdavosi parinkti jaunus – 12-17 metų. Buvo sakoma: „Jaunam garbė kūmauti“. Tapimas krikšto tėvu ar mama tarsi kilstelėdavo jaunus žmonės į naują – suaugusiųjų – rangą.
Žemaitijoje buvo populiaru krikšto tėvus kviesti iš skirtingų giminių, ne vyrą ir žmoną. Kviesdavo į krikšto tėvus vestuvėse buvusius pirmuoju pabroliu ir pamerge.
Visoje Lietuvoje buvo tikima, kad nėščios moters krikšto motina kviesti negalima, „nes vaikas mirs“. Manyta, kad atsisakyti kūmauti negerai, nes kvietimas būti krikšto tėvais – didžiulis pagerbimas.
Būti krikšto tėvu - didelis įsipareigojimas. Ir ne tik vaikutį vesti tikėjimo keliu, bet ir prisidėti prie jo globos, auginimo. Jei tėvai kur išvažiuodavo, vaiką drąsiai be jokio susitarimo „prie kūmos atvesdavo“. O jau apie dovanas nėr ką ir kalbėti – kūmai privalėjo visomis progomis kažką padovanoti. Per krikštavaikio vestuves krikšto tėvai sėdi garbingoje vietoje, kaip ir tikrieji tėvai.
Pasirūpinti krikšto drabužiais – krikštatėvių pareiga. Jei kūma pasiturinti, ji vaiką „pasiima nuogą“ ir aprengia nuo galvos iki kojų.
Į bažnyčią krikštatėviai važiuodavo atskirai nuo vaiko, kitu vežimu, o grįždavo kartu. Prieš vežant kūdikį krikštyti, jį reikėdavo 3 kartus apnešti aplink vežimą ir duoti pauostyti arkliams, kad užaugęs jų nebijotų. Prieš veždami kūdikį į bažnyčią, į vystyklo kampelį surišdavo „lauknešėlį“: duonos, druskos, pinigų, adatą su siūlu. Kad visą gyvenimą turėtų ką valgyti ir kuo apsirengti. Sakydavo, kad grįžus iš krikšto, reikia kuo greičiau kūdikį išvystyti, kad užaugęs būtų greitas.
Iš bažnyčios grįžtant kūmams užtverdavo kelią (kaip per vestuves), atkišę „dideles kašes“, prašydavo įdėti gardumynų. Parvažiavus namo, visi stengdavosi išvilioti iš kūmos vaiką, kad gautų išpirką. Kai kur stalus užsėsdavo kūmai-apsišaukėliai, o tikrieji turtėdavo stalą išsipirkti.
Kai kuriose vietose buvo tradicija į krikštynas vaišes visiems susinešti. Svečiai nešdavosi mėsos, pyrago, degtinės – kaip į vestuves. Kiekvienas ant stalo pasidėdavo ką atsinešęs ir vaišindavo kaimynus, ragaudavo, kieno skaniau.
Kūma atsiveždavo didžiausią pyragą - bobą, skanesnio alkoholio (krupniko, kurį pati ir virdavo). Krikšto mamos boba būdavo kokių 70 cm aukščio – koks pečiaus aukštis. Bobos viršų papuošdavo, apraitydavo su cukraus pudra, kiaušinių baltymais, apdėdavo obuolių sūrio gabaliukais. Antrą dieną būdavo kūmos pietūs – kuo skanesni, kuo boba didesnė, tuo vaikui gyvenimas bus geresnis.
Kūmus sodindavo stalo gale. Jie per vaišes turėdavo sėdėti susiglaudę, vis pasibučiuoti. Jei nesėdi susiglaudę, vadinasi, nemyli vienas kito, o krikštavaikis bus su pradante. Populiarios būdavo „kūmų spaustuvės“ – juos iš abiejų suolo pusių spausdavo, kad vaiko dantys gražiai suaugtų.
Jei krikštydavo pirmąjį anūką, per puotą „į bočelius įšventindavo“ senelį, o jei krikštydavo pirmąją anūkę – įšventindavo senelę. Nujus senelį ar senelę sodindavo ant suolo ir kilnodavo.
Puotos pabaigoje ateidavo „ubagai ar žydai“. Jais persirengdavo nekviesti svečiai. Senovėje persirengėlių apsilankymai buvo priimtas dalykas – jie padainuodavo, pašokdavo, linkėdavo visko vaikui, kūmams, tėvams, svečiams. Persirengėliams duodavo lauktuvių.


krikštynos pagal senovinius papročius

Prieš išvykstant į krikštą kūmai buvo pasodinti pačioje garbingiausioje vietoje prie stalo. Stalas turi būti nukrautas kuo gausiau, kad gyvenimas turtingesnis būtų. Duona, sūris ir medus - pagrindiniai patiekalai. Tėtis turi raginti visus vaišintis.
Kūmus reikia kviesti kuo jaunesnius, kad kuo ilgiau globotų ir saugotų. Kūma turi būti dora, sąžininga, tikinti, negerianti.Mūsų išrinktus krikšto tėvus patikrino, ar jie tinkami tapti krikšto tėvais.
Krikšto mama turi kuo gausiau apdovanoti krikšto vaiką, kad gyvenime jam nieko netruktų.
Vaikas gaudavo:česnako skiltelę, kad saugotų nuo piktosios dvasios
riestainių, kad čiulptuko nereikėtų
cukraus, kad pienas saldus būtų
vilnones kojines, kad nesušaltų ir sveika būtų
angeliuką, kad angelą sargą įsigytų
šiaudinį sodą, kad lemtų lengvą gyvenimą
mažą pintinėlę, kad turėtų kur velykinį margutį įsidėti
muilo ir lininį rankšluostį, kad tvarkinga ir švari būtų
šermukšnio šakelę, kad nuo piktų laumių saugotų. Ją rankoje reikia laikyti visą kelionę į bažnyčią
į batuką įpylė žiupsnelį druskos, kad pikta akis nenužiūrėtų.
Prieš išvykstant į krikštą krikšto tėvai davė priesaiką:
„Pasižadame kūdikėlį apkrikštyti ir parinkti angelą sargą, kad jis visą amželį jį saugotų ir keliu einantį, ir namie sėdintį, ir vandeniu plaukiantį, nuo piktų nuotykių, nuo skaudžių ligų, nuo žiaurių žmonių taip, kad ir keleliu eidamas nepaslystų ir vandeniu plaukdamas nenuskęstų.“
Kad vaikelio gyvenimas būtų linksmas ir lengvas, krikšto mama paėmusi kūdikį ant rankų turi smagiai kelis ratelius sušokti.
Prie kiekvienų namų durų stovi Giltinė. Todėl reikia ją apgauti, vaikelį iškelti per langą ir atiduoti kūmams. Krikšto tėtis išeidamas iš namų turi sudaužyti molinį ąsotį, kad kuo daugiau šukių būtų, tuo laimingesnis gyvenimas bus.
Kūmai važiuodami bažnyčion:
turėjo gerai pagalvoti, ar ko nors nepamiršo, kad kūdikis nebūtų blogos atminties;
sutiktiems duoti pyrago, kad užaugęs jų krikštavaikis būtų dosnus;
pasveikinti kiekvieną kelyje sutiktą žmogų, tada ir kūdikis būsiąs dievobaimingas;
nesikalbėti, nes krikštavaikis užaugęs bus liežuvautojas, rėksnys;
nesnausti vežime, nes tada kūdikėlis ilgai negyvens;
važiuoti tik vieškeliu, nes važiuojant šunkeliais vaikas „nueis blogais keliais“;
važiuoti risčia, nes greitai vežamas kūdikis būsiąs apsukrus ir stropus;
Per krikštynas kūmams negalima
pyktis, nes vaikas bus neklaužada
plepėti, nes vaikas bus melagis
sugriūti, nes vaikas bus netikęs, nerangus
perkant derėtis, nes vaikas bus šykštus
dyvytis ko nors, nes vaikas bus godus
ką nors pamiršti, nes vaikas turės silpną atmintį.
Po visų šių apeigų, visi sėdome į karietas, kinkytas žirgais, ir vykome į koplyčią. Prieš krikštą kunigui pyrago reikia duoti, kad pakrikštytų „iš geros rankos“. Išrinktą šventą vardą bažnyčioje reikia ištarti kuo garsiau ir aiškiau, kad kūdikis greičiau pradėtų kalbėti.
Po krikšto įvažiavus į kiemą reikia visiems garsiai pasakyti, kokį angelą sargą parinkom mažylei. Tada pirmąją taurę kelia krikšto tėtis, sveikina krikšto mamą, ji - kūdikio tėtį, o šis - mamą. Ir tik tada gali vaišintis seneliai ir visi svečiai.


čia iš visų rastų šaltinių surinka visa medžiaga