QUOTE(rG @ 2011 06 17, 11:38)
Aš irgi. Nei matau klaidų kai ją nufotografuoju, o net ir įsivaizduodama niekaip nesugebu prikalbinti, sugalvoti ką nors (ribotos galimybės daug kame). Tai visai buvau nusivylus, nu konkrečiai. Maniau, esu nevykėlė pati didžiausia
Dabar manau, kad tiesiog nemoku fotografuot mažo vaiko ir dzin. Yra kitų kelių.
Ir dabar pamačius gerą vaizdą, net pagalvoju apsimoka čia traukti tą fotiką ar ne
Ir nors žinau,kad neapsimoka, ištraukiu
Ai, maža kas, o gal bus gražiai. Tik liūdna būna kai gražus kadras, o fokusas išbėgo. Gal kada išeis.
Sakiau neberašinėsiu šia tema, na sau pasižadėjau
o bet tačiau...
Kai fotkini savo vaiką, gauni dvigubą krūvį, nes esi ir fotografė, ir mama, kuri turi jį palinksminti šypsenai, pasodinti kur reikia, saugoti, kad nenukristų nuo ko nors, kad nepabėgtų, nuvalyti seilę (kuri kažkodėl bėga per sesiją
), dar plius saugoti savo pomėgio visus turtus (na fotikas, objektyvai, jeigu keiti ir pan.). Taigi, nėra to atsidavimo TIK fotografavimui. Oi, gi dar pamiršau, kad derybos, nuolatinės derybos ir prašymai su tais savo vaikais papozuoti, pasijuokti, nepabėgti
Žaviuosi šios temutės merginomis, kurios fotografuoja su tokia aistra, pilna galva idėjų, drąsios, atkaklios... Tada pagalvoju, kad atėjus į temą turėjau tikslą išmokti gražiai fotografuoti sau, na vaikus, šeimos šventes, keliones šeimyniniam albumui. Ir kai pamąstau...nors nukapoju kartais galūnes, nevisada gaunasi su wb, kompozicija, bet pasistūmiau į priekį, tada...gal aš nesutverta daryt tokių gražių portretų kaip kitos?
Bet man čia gera užsukti, paganyti akis, vis dar ko nors išmokti