Įkraunama...
Įkraunama...

Istorija apie išsigandusią mamą ir mažą stebuklą

Istoriją pradėsiu nuo prisipažinimo. Niekada nesvajojau būti mama... Vaikai man visada atrodė kaip kažkokios keistos būtybės iš paralelinės visatos, bauginančios ir nesuprantamos. Todėl kai sužinojau, kad laukiuosi, ištiko tikras šokas. Nors vaikutis ir nebuvo visai netyčiukas – jau mėnesį nesisaugojom, bet kadangi tris metus vartojau kontraceptines tabletes, prisiklausiusi istorijų, kiek laiko moterys bando po jų pastoti, rezultatų nesitikėjau mažiausiai metus – vis maniau, kad po tiek bandymų imsiu ir užsinorėsiu mažylio smile.gif Nes laikas juk bėga...
Pirmas tris dienas verkiau kaip niekad gyvenime. Buvo baisu, vadinau save kvaile ir neatsakinga, į galvą plūdo pačios baisiausios mintys... Vyras, atvikščiai, neišpasakytai džiaugėsi – galbūt tai padėjo man vėl atrasti pusiausvyrą.
Nėštumas praėjo lengvai – nepaisant nedidelių negalavimų ir įprastinių nusiskundimų, kaip galvos skausmas, tinstančios kojos ir strijos, jaučiausi puikiai. Net nugarą nustojo skaudėti smile.gif
Bet gi negali viskas taip gerai būti, ar ne?... 35 nėštumo savaitę akušerė pranešė gąsdinančią naujieną – vaikutis sėdi. Visą nėštumą, per visus patikrinimus, ulragarso tyrimus buvo įsitaisęs galvyte žemyn, o čia ėmė ir apsisuko! Iš pradžių nesupratau situacijos rimtumo, bet kai po įvairių pratimų keturiomis, ropinėjimų, siūbavimų, kinų medicinos „stebuklų“ ir net apvertimo procedūros vaikis tvirtai laikėsi savo pozicijos, buvo paskelbtas nuosprendis: cezaris. Vėl ašaros, nepilnavertiškumo jausmas, naujos baimės ir nerimas... Sunku buvo susitaikyti su mintimi, kad nuplaukė svajotas natūralus gimdymas vandenyje, be streso ir panikos, o laukia pilna operacinė žmonių, vaistai, adatos ir peiliai...
Operacija numatyta birželio 6 dieną, pirmadienį – per vyro gimimo dieną smile.gif Dar pasigąsdinusi prietarais, kad pirmadieniais gimę vaikai būna tinginiai ir nevykėliai, su nerimu laukiau didžiojo įvykio. Šeštadienį su vyru nuvažiavome prie jūros paskutinį kartą pasimėgauti buvimu dviese ir pažymėti „gimdymo dienos“, sekmadienį su tėvais sutarėme diena anksčiau atšvęsti vyro gimtadienį.
Sekmadienį ryte besitvarkydama namus pajutau, kad kažkas tarp kojų bėga... Įprastinė reakcija – nu velnias, dar ir apsisiusiojau! Pasilenkiu –ir vėl! Bėgte į wc, bet nespėjau. Kelnės šlapios, gėda – gerai, kad nekas nematė... Besėdint wc dzingtelėjo mintis – o gal vandenys? Net širdis suvirpėjo. Bet lyg nieko nevyksta... Dėl visa ko įsidėjau paketą, kad netyčia vėl nelikčiau šlapiom kelnėm. Atvažiavo tėvai, sode pasistatėm kepsininę, kepėm dešreles. O kaip nugarą skauda... Jau buvau pamiršusi tą jausmą, beveik aštuonis mėnesius neskaudėjo... Po kelių valandų suvokiau, kad tas nugaros skausmas ne šiaip koks – vis ateina ir praeina. Keista. Nieko blogo nemanydama, kertu dešreles – valgyt žvėriškai norisi. Skausmas stiprėja. Jau neramu darosi. Pasidalinu naujienomis su merginomis supermamose, tos džiaugiasi ir parnašauja gimdymą. Baigiam valgyti dešreles, dar desertui sukertu gerą gabalą pyrago. Tėvai atsisveikina, nori duoti mums dar keletą valandų pabūti dviese. O skausmas stiprėja, jau ridinėjuosi ant kamuolio ir nežinau, ką daryti. Sugalvoju paskaičiuoti „sąrėmių“ (nesiverčia kažkodėl liežuvis juos taip vadinti) dažnumą – 3 minutės, 5, 12, 6, 7... Balaganas kažkoks, bet kaip dažnai... Ir ilgėja.
Galų gale vyras pasisūlo paskambinti į ligoninę ir paklausti, ką daryti (baisiai nemėgstu skambinti). O kiek klausimų, galų gale pati paimu ragelį, papasakoju, kas vyksta. Šiaip nesukčiau tiek galvos, bet juk mažylis ne ta puse atsisukęs, negaliu gimdyti. Akušerė kitame laido gale sutinka ir pataria atvažiuoti į ligoninę pasirodyti. Na ką... Važiuojam.
Ligoninė sekmadienio vakarą atrodo net kiek bauginančiai – tuščia, visos kavinukės ir žurnalų parduotuvėlės uždarytos, žmonių nėra. Atvažiuojam, prisistatom, nuveda mus į priešgimdyvinę palatą ir pajungia aparatus – reikia mažiuko paklausyti. Sėdžiu, apklijuota laidais, skausmai vis užeina, bet juokingi tokie, dar vyras pafotografuoja. Gydytojai atėję išklausinėja mano istorijos, kada valgiau, nutaria patikrinti, ar tikrai gimdau, gal dar išlauksiu to savo planinio cezario. Patikrina – omama! – atsidarymas 3 cm! Kaip čia taip? Namo jau nebeišleidžia.
Operacinės kol kas užimtos, tenka laukti. Ateina seselė įstatyi į ranką kaniulės, ar kaip ji ten vadinasi – toks baisus vamzdelis į veną. Didelį stato, iš primo karto nepataiko, o kaip skauda...
Pusė vienuolikos. Nuo skausmo truputį raukausi, todėl seselė pasiūlo dujų. Sutinku – pamenu jas dar nuo praeito karto, kai bandėm vaikiuką apsukti – visai linksma buvo. Kol perkelia į palatą su dujomis, linksmumas po truputį garuoja... Prisikvėpavusi prisimenu, kad tėvams pažadėjau paskambinti, jei važiuosim į ligoninę. Skambinu ir galvoju, kad tik sugebėčiau sakinį suregzti, nes sėdžiu kaip žolės apsirūkiusi biggrin.gif Nuraminu tėvus, dar paspėliojam, ar šiandien, ar rytoj gims, juk kiek čia iki to vidurnakčio beliko. Vos spėju padėti telefoną ir dar gerai trūktelti dujų, įeina chirurgas – sako, viskas paruošta, važiuojam. Jaučiuosi kaip morkų lysvėj pagautas triušis... Su visa lova mane išveža į operacinę, o vyras lieka, nes jam dar reikia persirengti. Po truputį imu suvokti, kas vyksta, ir taip baisu pasidaro, imu drebėti...
Pusė dvylikos. Klausiu, ar šiandien dar spės? Nors ir nesvarbu, matyt, jau klausimas vardan klausimo. Mažylis pats nusprendė, kada jam ateiti. Operacinėje anesteziologas pasodina ant stalo ir ruošiasi suleisti nejautrą, o mane tokia isterija apima, kad imu verkti, ir niekaip negaliu sustoti... Ateina vyras su juokingais mėlynais drabužiais (per maži, o jis toks aukštas) ir rožiniais kroksais. Šiaip būčiau pasijuokusi, bet tik įsikabinu į ranką ir drebu, o jis man glosto galvą. Jaučiu, kaip leidžia vaistus – inkščiu, atrodo, kad kiaurai per stuburą perdurs... Tada paguldo, prijungia savo aparatus, pastato širmą, begėdiškai išrengia ir dar nuskuta! Pykstu ant savęs, kad nesusitvarkiau prieš važiuodama – nei nusiskutau, nei galvos išsiploviau... nemaniau, kad liksim. Ima veikti nejautra, kojos apsunksta. Anesteziologas prašo pajudinti – pasijaučiu kaip Uma Thurman iš filmo „Kill Bill“ (wiggle your big toe biggrin.gif). Stengiuosi iš visų jėgų – jaučiu kojas, kaip jas kilnoja, liečia, o pajudinti negaliu... Jausmas išplinta po kūną, kol viską žemiau krūtinės užplūsta šiluma ir keistas dilgčiojimas. Anesteziologas klausia – ar jauti ką nors? Sakau, spaudžiat man pilvą, o jis tik nusijuokia ir pasiūlo vyrui pažiūrėti – žnaibo mane! Dar papurškia kažkokiu šaltu skysčiu, kad įsitikintų, jog vaistai veikia. Prasideda operacija. Guliu ir jaučiuosi tokia bejėgė – visą kūną purto drebulys (sako, kad nuo vaistų), ašaros kaip pupos rieda, pulkas vyrų mato mano nuogybę, nieko nematau, tik jaučiu, kaip pilvą liečia, tempia, stumia... Vyras laiko ranką, o aš stengiuosi apie nieką negalvoti...
23:39 Veeeee... Dar vienas veee... Tik po antrojo suprantu, kad tai JIS – gimė mano sūnus! Oho, koks didelis, sako chirurgas. Laužau kaklą, bandydama bent akies krašteliu jį pamatyti – neiškelia man jo parodyti, kaip filmuose, iš karto paduoda akušerei, kuri nusineša jį ant stalo ir trina rankšluosčiu. O jis vis verkia, verkia, man širdis dreba... Pakviečia vyrą (vėliau sužinojau, kad jis ir virkštelę nukirpo... na, patrumpino), suvynioja mano mažulį ir paduoda jam į rankas. Paskui atneša man. Žiūriu į jį ir taip keista – atrodo, pažįstu šitą žmogutį taip seniai, juk jis manyje gyveno, klausėsi mano balso, stumdė mano skrandį, bet kartu jis man ir visai svetimas – naujas veidas, naujas balsas, naujas kvapas... Bandau įsiminti visus veidelio bruožus – mažą riestą nosytę su keistais baltais spuogeliais, suspaustas akytes, tris plonas blakstienas, prilipusias prie vokų, keistą mėlynę ant kaktos, mažą burnelę, iš visų jėgų protestuojančią prieš tokią neteisybę... Taip norėjau jį nuraminti, paguosti, pasakyti, kad dabar jau viskas gerai, kad neleisiu niekam jo skriausti, o jis tik verkė ir verkė... Chirurgai sau pasišnekučiuodami apie savo socialinio gyvenimo peripetijas siuvo mano pilvą. Laikiau savo kūdikį ir žiūrėjau į akytes sutinusiais vokais, kurios vis bandė atsimerkti – norėjau būti pirmas žmogus, kurį jis pamatys atsimerkęs. Ta laimė teko vyrui, kol mane nuo operacinio stalo kėlė į lovą. Tuščiais koridoriais mus nuvežė į pogimdyvinę palatą. Mažyliui suleido vitamino K, tada paguldė ant svarstyklių, o jis vargšas vėl verkė, verkė... 4552 gramai. Iš kur gi toks užaugo, juk nestoras atrodo? Tada jau padavė mažylį man, glaudžiau prie krūtinės, jis truputį pavalgė ir užmigo pirmuoju savo miegeliu. O aš laikiau jį prie savęs, žiūrėjau ir negalėjau patikėti, kad tai įvyko. Kad turiu sūnų. Kad šitokie stebuklai pasaulyje vyksta: iš nieko atsiranda žmogus – jaučiantis, kvėpuojantis, augantis. Kad kada nors galėjau jo nenorėti...

Atsakyti
vaje kaip viska graziai aprasei, net asara nubraukiau. saunuoliai!!aukit diduciai
Atsakyti
saunuole Debesyla.. grazi istorija, su graziausia pabaiga..
stiprek ir rupinkis stebukleliu. wub.gif
Atsakyti
Aukit diduciai ir sveiki! 4u.gif
Atsakyti
nuostabi istorija! thumbup.gif vietomis pazvengalioja balsu biggrin.gif saunuole mama,saunuolis tetis ir saunuolis Benukas! 4u.gif 4u.gif 4u.gif
Atsakyti
wub.gif wub.gif wub.gif
Atsakyti
debeseli - kiek skaiciau istoriju ,taviske neprilygsta nei vienai wub.gif su tokiais jausmais aprasyta kad wow cray.gif aukit diduciai ir sveikuciai 4u.gif
Atsakyti
tai bent istorija.... wub.gif
asarele nubraukiau ir as, sidele suvirpinai draugyte 4u.gif
aukit, stiprekit, pazinkit, saugokit ir mylekit vieni kitus!
Atsakyti
Kokia grazi istorija wub.gif, sekmes jums!

Net susijuokiau perskaicius -Jaučiuosi kaip morkų lysvėj pagautas triušis biggrin.gif.
Atsakyti
Kokia grazi istorija wub.gif
aukit dideli ir stiprus 4u.gif
Atsakyti
4u.gif aukit ir stiprekit smile.gif dziugu skaityti tokia miela istorija smile.gif
Atsakyti
Grazi istorija 4u.gif Gerai kad pradini soka suzinojus apie nestuma pakeite begaline meile sunui wub.gif 4u.gif
Atsakyti