Knygos, knygos, knygos...

Labas vakaras,

Kažkaip pastaruoju metu nelabai mane kabina knygos. Tik užvakar pabaigiau Panos Karnezis "Gimtadienio šventė" . Skaičiau atsitraukdama, todėl ilgiau užtrukau. Šiaip patiko pats pasakojimo stilius (kai į vieną dieną sutalpinami ir praeities įvykiai, ir dabartis). Buvo įdomu pažvelgti į turtingųjų gyvenimą, bet kažin ar tokio norėčiau. Knyga tinkama laisvalaikiui, nemanau, kad ji iš tų, kurios ilgam įkrenta į širdį, bet atsipalaidavimui tinka.
Net nežinau ką toliau imti, kad užkabintų...

O ką turi? Gal padėtume išsirinkti

Daug ką turiu: iš bibliotekos Murakami ir Chesterfield; namie ir Balzakas, ir Oksanen, ir McEwan, ir Saramago, ir Fowles (bandžiau "Magą" paimti, bet netinkamas laikas dabar) ir dar daug kitų... Spėju, kad šita artilerija man dabar per sunki, norėtųsi kokio neįpareigojančio saldėsio, tik kad į kūną neitų. Arba kokių kitokių prieskonių, rūgštelės.
Kaip ten su "Jūros katedra", ar knyga beskonė ar ne?

Labai labai buvau pasiilgusi Tikrų knygų, knygų be teisinių terminų ar uždavinių. Taigi paėmiau į rankas Ingvar Ambjørnsen “Vaizdas į rojų” , na knygutė ten ne pati didžiausia ar storiausia, vos 174psl. tai ir "suvalgiau" ją visą per šiandien iš to ilgesio, nors knyga vidutiniškai vidutiniškiausia

Taigi tarararam, parašiau šiokį tokį atsiliepimą:



Pagrindinis herojus 32 metų vyras visą gyvenimą gyvenęs su mama. Vieną dieną ji miršta, o likusią tuštumą Elingas (pagrindinis herojus) užpildo kiek netradiciškai. Nusiperka galingą teleskopą ir stebi gyventojus gretimame daugiabutyje. Kiekviena detalė paskatina naują interpretaciją, jis piešia visai nepažystamų žmonių gyvenimus, tarsi jie būtų jam artimi. Stebėtojas toli gražu ne gašlūnas, jam tiesiog smalku, kas vyksta už užuolaidomis dengtų langų, ką slepia gyventojai isikūrę tokiuose pat butuose kaip ir jis. „Įrėminti buvome vienodai. O gyvenome labai skirtingai.” ir ištiesų, kas galėjo pagalvoti, kad miela senučiukė, besikalbanti su savo gėlėmis, yra vagilė, ar, kad iš pažiūros mielas vyriokas nepagaili vieno kito smūgio savo žmonai.

Visas pasakojimas apipintas daugybe detalių, vienos reikšmingos, kitos ne. Pagrindinis herojus jautrus, naivus ir šiek tiek "išsikraustęs" iš proto. Knyga nestora, vos 174psl., vis laukiau kulminacijos, kol galų gale užverčiau paskutinį puslapį ir likau nesupratusi. Idėja šauni, stilius nebogas, bet knygai trūksta dar kelių šimtų puslapių. Norėtusi išsamesnės pabaigos, nes užvertus knygą liko daug klausimų ir tik vienas kitas atsakymas.

***********

Noriu ko nor Toooookio net nežinau ką iš lentynos traukti, norių gražių, meniškų ilgų sakinių. Sklandaus teksto, gyvaus pasakojimo. Noriu gurmaniškai pasimėgauti kiekvienu sakiniu. Ir ką man skaityti? gal kas patars?

Kiek žinau, yra keturios knygos apie Elingą, užtat tau ir atrodė be tinkamos pabaigos.
O norint patarti, ką skaityti, reikia žinoti, ką savo lentynose turi.

Na kiek domėjausi, tai tos knygos susijusios tik tiek, jog tas pats pagrindinis herojus

Lentyna mano štai tokia:
https://argija.wordpress.com/lentyna/

Galvoju Murakami skaityti dabar

Kad jos visos labai neprastos. Nors skaičiau tik dvi, bet turbūt bet kuri iš jų tiktų.
O Murakamio knygą ir aš ne už ilgo žadu skaityti, tai bus įdomu sužinoti tavo nuomonę.

o nesinaudoji vietine biblioteka? Lryte buvo straipsnis, kaip ten pas jus naujausias lietuviškas knygas perka ir nacionalinė biblioteka mažoms bibliotekoms nemokamai atsiunčia, kad žmonės galėtų skaityt

Patarčiau Murakamio "Negailestinga stebuklų šalis" skaityti aš ją pirmą iš jo knygų perskaičiau, laaabai patiko, dabar esu jo 4 knygas perskaičius, tai ta yra mėgstamiausia

Laba diena puikiai pailsėjau pajūry, o šiandien keliauju pasiimti diplomo



Laukiu šio filmo jau seniai, būtinai žiūrėsiu

aš nusiirkau ir josios pasižadėję, tiesą sakant, nesu taip sužavėta. visai kitokia knyga, labiau publicistika. tai galvoju, vėl kokį romaną perskaityti, tada Pasižadėję skyrių

laba.

ateinu su atsiliepimu, kuris eilinį kartą gavosi ilgas

Maždaug prieš metus skaitytas to paties autoriaus romanas ,,Vėjo šešėlis” man paliko tikrai didelį įspūdį, tad iš ,,Angelo žaidimo” taip pat tikėjausi daug. Ar lūkesčius patvirtino?.. Iš dalies.

Knygos apimtis gan nemaža (556 psl), nors jei gera knyga, tas kiekis visai netrukdo. Visgi, mano manymu, pradžia buvo gan ištempta- tai, kas buvo papasakota maždaug pirmuose 250 puslapiuose, galėjo būti suglausta į žymiai trumpesnį tekstą, nes tik kažkur nuo pusės knygos ima aiškėti, kieno paieškomis (jei taip galima pavadinti) užsiims pagr. veikėjas Davidas. Nors turiu pripažinti, kad rašytojas moka sudominti ir pamažu vesdamas link kūrinio ,,vinies”, aptinkamos istorijos viduryje, sukelia vis daugiau intrigos, nors, geriau pamąsčius, neįvyksta nieko ypatingo, neskaitant keleto protu nesuvokiamų dalykų. Tokių ,,protu nesuvokiamų dalykų” knygoje galima rasti ne vieną ir jie nepaliks ligi pat pabaigos. Kad jau prakalbau apie pabaigą, tai ji sugadino visą įspūdį- nesupratau, kodėl rašytojas sugalvojo būtent tokią. Man ji visai nepatiko.

Kaip ir sakiau, pirmoji pusė knygos, nors ir ganėtinai įdomi, bet pasirodė pernelyg ilga, o kita pusė- pilna įvykių, kurie patiks ir detektyvų, ir nuotykių, ir mistikos mėgėjams. Tiesa, ne viskas bus protu paaiškinama, tad logikos šiame kūrinyje pernelyg ir nereikėtų ieškoti.

Šiek tiek papasakosiu apie veikėjus. Iš visų antraeilių veikėjų man labiausiai patiko Isabela – jos jaunatviškumas ir smagūs, netgi kartais aštroki pokalbiai su Davidu paįvairino ir nuspalvino romaną ryškesnėmis spalvomis. Tik norėjau, kad jos likimas pasisuktų kiek kitokia linkme. Na, o pats Davidas.. Buvau ganėtinai nustebusi, kad jis gali būti toks drąsus ir šaltakraujis, nes iki visų įvykių jis atrodė pernelyg pažeidžiamas.

Knygoje galima rasti mistikos, meilės, detektyvo, tad ji turėtų patikti daugeliui, nes visus tris aspektus supynus į vieną gaunasi tikrai neblogas kūrinys. Tik, kaip ir minėjau, man pabaiga sugadino visą įspūdį.

O šiaip rekomenduoju.