QUOTE(Mona187 @ 2011 06 19, 20:14)
Atsiliepiant į šią žinutę - geriausiai man bent jau praryjamos knygos yra meilės romanai lengvi - kol skaitai, mėgaujiesi, o kai perskaitai - po kelių dienų jau nieko neprisimeni, tik tai, kad buvo
skanu
Taigi tokiom knygom ir maitinuosi.
Ir tau neatsibosta? Man meilės romanai panašu į saldumynus- karts nuo karto visai nieko, bet jei pastoviai- nuo to saldumo ir supykinti gali.
Tiesą sakant, negalėčiau visąlaik skaityti tik vienos temos ar žanro knygas, man būtina įvairovė. Net ir detektyvai, kuriuos labai mėgstu, ilgiau paskaičius įgrįsta.
Pabaigiau
Algimanto Baltakio "Gimiau pačiu laiku". Tai daug metų rašyti jo dienoraščiai, kuriuose ir kasdieninės gyvenimo smulkmenos, ir darbo reikalai, ir Lietuvos įvykiai. Vietomis buvo nuobodoka, o vietomis labai įdomu. Knygoje minima daugybė įvairių garsių Lietuvos (ir ne tik) žmonių, daugiausia, aišku, iš literatūrinių sluoksnių. Pats autorius man pasirodė visai simpatiškas, teisingas ir geras žmogus, pritariau nemažai jo minčių ir pamąstymų.
Jei kam įdomu- pačiais geriausiais žodžiais knygoje minimi M.Martinaitis, monsinjoras Vasiliauskas, V.Daujotytė ir ypač Justinas Marcinkevičius. O ne itin gerais- Baltušis, Landsbergis, V.Petkevičius, S.Parulskis, S.Geda (kalbant ne apie jų talentą, kuris neneigiamas, bet apie charakterį, asmenines savybes).
Kadangi prie "Luko" dar negrįžau, pasiėmiau skaityti panašią į pirmąją knygą, tik šįkart ne apie lietuvius-
"Vaikantis vėją".