QUOTE(La pluie @ 2011 08 04, 15:55)
po skyrybu su pirmuoju vyru lankiausi pas psichiatre ir geriau vaistus. narkomane nepavirtau. priesingai, sustiprejau ir grizau i save. jauciau, kad viena pati su savo problemom nebesusdoroju, todel paprasiau pagalbos. ir nereikia tam dideliu pinigu - psichiatro pagalba gavau nemokamai, o vaistai irgi nekainavo daug. svarbiausia, noreti isbristi ir sau padeti.
turiu as ad namie, bet bijau pradeti gerti, nezinau gal irgi psichologinis dalykas, pas psichiatre buvau, tai israse...ir guli jie
QUOTE(vario @ 2011 08 04, 16:06)
Reikia. Tačiau, dažniausiai, žmogus be diagnozių supranta kada ir ką sakyti. Taip,žinoma, būna, kad ir nesupranta, mano didysis vaikas pvz. Todėl nesmerkiu.
Kadangi, tikiu, kad autizmas turi stiprų genetinį pagrindą, klausiu ar tai jūsų pusė, ar vaiko tėčio? Pvz. žinau, kad mano dičkis šitą "gėrį" gavo iš mano exo, savo biologinio tėvo. Tą norėjau pas jus paklausti. Bet dabar jau nebereikia.
Ne
patikėk, tu neviena. Kai prieš kokius 7 metus aš SM atradau hiperiukų svetainę, labai egojistiškai apsidžiaugiau, kad mano vaikas ne vienintelis. Ir, kad aš ne viena.
O pagalbos jums reikia. Ir būtinai. Jūs turit vaiką, kuriam padėsit tik tada, jei pati būsit stipri. Kitaip, problema, užburtas ratas, tik didės. Vaistai nuo depresijos narkomane jūsų nepadarys. Tikrai. Meskit tas mintis iš galvos ir bėgom pas gydytoją. Gausit ir psichologą. Prašykit pagalbos pas ką tik galit- tėvus, draugus, kaimynes. Tai visai negėdinga.
O gal Lietuvoje dabar veikia kokie nors būreliai prie bažnyčios?
tevai kaltina uz toki anuka
nuo draugu nusisukau, o gal jie nusisuke
vyras isvaziaves, o ir santykiai nekokie
darbas nemielas, sergant depresija "pats tas" dirbti pardavimuose
bet reikia man matomai stipresnes pagalbos
sian vos nuo tilto nenusokau, viena babulka "davare" pavadino mano vaika issigimeliu, ir kad sedeciau su tokiu namie ko vedzioju
vyras isgelbejo gyvybe
nes kai persistverus per tureklus buvau, kaip jausdamas paskambino
is tiesu mastau, klaida buciau padarius
jei jau ka, tai tik su vaiku
nesilankysiu sioj temoj, matau kad piktinu cia savo mintimis, ir neapykanta autizmui.
pas mus autizmas nezinau is kieno, gal musu su vyru genai suzaide, nes keistuoliu yr ir jo giminej ir mano, bet tik kad keistuoliu, na ne autistu, o mes matomai, negalima mum buvo vaiku tureti, tad apie antra kalbos negali buti, bijociau vel neigalu vaika paleisti pasaulyn.\
QUOTE(laguna11 @ 2011 08 04, 16:08)
as apie ateiti galvoju,bet juk negali nuspeti,kokia ji bus
man irgi buna baisiu juodu periodu,mano mazius net nekalba,tik siaip garsu turi,kai mano 113cm berniukas autobuse tik krykstauja ar isleidzia garsus panasius i khu-khu,pa-pah..ir butinai kokia susiraukusi babulka nudelbia ji zvilgsniu mazdaug
toks dickis normalaus zodzio neislemena,koks cia vaikas, tada norisi tokiai ziebti kokia slykscia replika prilygstancia jos zvilgsniui
bet nepaisant visu isteriju,rekimu,juk buna ir geru akimirku su maziumi?va ju ir verta laukti
jos ir ikvepia noro dziaugtis net ir nedidele pazanga vaiko raidoje,elgesy
del Eye Q is 3skirtingu gydytoju isgirdau kad tikrai jie vaikui naudingi,ir galiu musu pavyzdziu patvirtinti tikrai.
viena tokia saukianti bobule mane sian vos iki savizudybes nedavede...
reiks pameginti gal ta eye
QUOTE(Cukraus pudra @ 2011 08 04, 18:01)
O tu tikrai manai, kad čia ta vieta, kur tokios pagalbos reikia prašyt, ir galima ją suteikti? Gauti?
Gi ne lovą prašo padovanot, kurią supakuoji, meti autobusan ir bėdos nėra.
Bet gal visgi yra teisių. Ir šitą temą reiktų palikt tik nuoskaudom, liūdesiui, savęs ir savo vaiko gailesčiui ir autizmo gydymui 
Jazau, merginos, jei jum čia parašius pasidaro geriau, taigi tik džiaugiuosi. Ale ne visiem tai padeda.... O kažkam mažu dar blogiau, kai paskaito, jog kažkas gyvena ir džiaugtis gyvenimu bando.
o kur ta vieta?
laikyt viska savyje?
sory, nebegaliu, jau per visas siules baigiu suplysti
as viena palikta su vaiku, gerai kad turit tevus, gimines, artimuosius,l as nieko neturiu
is kur semtis man jegu?
kodel as negaliu ateiti pas moteris auginancias toki pat vaika pasiguosti? ar man cia galima tik rasyti kad ismoko maniskis naktim i tulika nulekt ir neprisimyzt lovos, kur buvom ka matem, o kaip AS jauciuosi, jo mama, kaip man skaudu, as negaliu? kodel?
maza to kad visokios ten pirstais i vaika baksnoja, tai ir cia dar uzpakali atspardo .
nu bet supratau, geriau uzsimerkiam, problemu nemoatom, apie savizudybes nekalbam, nors taip jauciames, nes kai nekalbi problemos ir nera
QUOTE(Cukraus pudra @ 2011 08 04, 18:11)
Atleiskit, nejaučiu moralinės pareigos rašyt "oi, man tavęs gaila" arba "užjaučiu". Jei šito nejaučiu.( Vario, čia buvo pasakyta bendrai. Jaučiu, ir tada apie tai kalbu. Kai nejaučiu, to ir nesakau), Visos mes čia, vienaip ar kitaip į tą patį bliūdą sukišusios kojas sėdim. Auginam vaikus ir kartu su jais augame, mokomės,protingajame. Ir vienokios ar kitokios pagalbos reikia mum visom be išimties ( kiek teko susidurti). Gal ne nuolat, gal tik kartais. Bet...
Jei kažkas garsiai nedejuoja, dar nereiškia, kad jos yra stipresnės, protingesnės ar tiesiog geriau gyvena. 
Tuo ir baigiu pokalbius beveik ne į temą.
o man ri nereikia uzuojautu ir rasymu kad oj taves gaila
tiesiog norisi issilieti
rasti supratima
kad ir jum kazkada buvo (ne asmeniskai, nes matau jus neiko i sirdi neimat) kazkas paansaus
kad jautetes ties praraja su savo vaiku, viena palikta su visom problemom
bet sory
silnom cie ne vieta
QUOTE(Pou @ 2011 08 04, 20:29)
Labu, nusiraminkim, merginos
Metaliste, tu is Kauno? KVAC karta i menesi susirenka tevai pasisneket apie vaikus, ju bedas, pasidalinti patirtim, kaip iveike savo bedas, dalyvauja ir psichologe. Beje, pas ja galima kreiptis ne tik per susirinkimus. Ir pas kitus KVAC'o specus. Tiesiog pasikonsultuot, pasitarti, galu gale issisneketi.
Na kitiems tikrai tas padeda - bendrystes jausmas, kai kiti supranta, tiesiog zino apie autistu bedas...
Vario, as taip pat hiperiuku temukej lankydavausi... Ir labai suprantu tas mamas. Tuomet as sakydavau, kad noriu i beprotnami, ten bent pailsesiu. Nes namuose su vaiku buvo sunkiau. Namuose sunku, darbe - metus reorganizavo istaiga - atleis, neatleis - o as viena vaika auginu. Jei ne artimieji, buc isprotejusi. O dar ir studijuot ipusejus. Sunku buvo. Eidavau, mama apkabindavo, paglostydavo nugara, priglausdavo. Lengviau patapdavo. Ir T tevai padeda augint ne kaip anuka, o kaip savo vaika. Kaip hiperis sumazejo, automatiskai lengvet pradejo.
Metaliste, nezinau kaip vaiko kalbos suvokima plest - kiekvienas suranda savo rakta. As mokinau is korteliu - pirkdavau knygynuose loto ivairius su paveiksliukais, mokinomes is korteliu, tada vesdavau ji prie originalo, sulygindavom, pasakodavau, ka jis daro, visokius maximos lankstinukus isnaudodavau, eidama pasivaikscioti viska pasakodavau, rodydavau, nekreipdavau demesio i kitus, ka pagalvos ar pasakys.
As tik viena zinau, sitie vaikai, nors ir turi sumazejusi empatijos pojuti, kaip niekas kitas jaucia tevu emocijas. Metaliste, nebijok apilankyti pas specus, as pas vaiko psichiatre lankiausi, pasakojau apie vaika, bet pasakojimas apie ji, ieskojimas patarimu jam, kartu ir gydymas man paciai buvo.
Laikykis. Jei nori pasisneket, rasyk a.z., retokai cia pasisakau dabar, bet paskaitau.
Apie Svedija, tik geri atsiliepimai, is ne vienos mamos. Ten autistu rojus. Ne tik jiems, bet ir ju tevams.
as is vilniaus
Avedija kol kas nepasiekiama kaip nosis liezuviu, bet manau kad aplinkos pakeitimas padejo
kai buvau anglijoje savaite jauciausi normali
nezinau kodel
as negaliu nekreipti demesio kas ka pasakys nes tikriausia esu per jautri dirgli
aciu, tikrai parasysiu i az, nes viesai matau kad nereikia rasyti
QUOTE(euphoria_mi @ 2011 08 04, 23:25)
Sveika,
Tu lyg pakeitei nika ar ne? Jei neklystu, tada gal galetum primint, koks jis pas tave buvo anksciau?
O siaip - laikykis, mamuk. Kazkaip is kazkur turi atrast tos stiprybes, nes niekas tau nepades taip, kaip tu pati. Nors kita vertus del vaistuku- gal tikrai neverta ju taip bijoti..Lapkriti, kai suzinojau savo vyruko bedas- lygiai du menesius geriau psichiatres skirtus raminamuosius. Negaleciau taip tiksliai pasakyt, kad jie man padejo, gal kompleksiskai kazkaip viskas suveike- keletas apsilankymu pas psichologa, tie vaistai, na aisku-artimuju palaikymas (del sito labai gaila, kad jo neturi, bet gal vis delto yra koks zmogutis, kuriam galetum bent issipasakot, kuris jaustum, kad tave suprastu).
Bet ir dabar paverkiu, paisterikuoju laiks nuo laiko, man galbut tiesiog kartais padeda tas saves pasigailejimas, matyt kiekviena tvarkomes su tais liudnais dalykais kaip sugebam... Tai tikrai suprantu tave, bet turi laikytis kazkaip, tavo vaikeliui tikrai taves reikia, net jei kartais ir atrodo kitaip.
taip, pakeitusi as nika
tave irgi prisimenu, dziugu kad kazkaip radai buda, as matai vis dar ieskojimuose
aciu visom supratusiom ir palaikiusiom, tikrai perskaiciau reikalingu man siuo metu padrasinanciu zodziu, reikes turbut pradeti gerti tuos ad, nezinau
