Aš ir mano mylimas autistas

2 kapsulėse yra: Kiekis RPN*



Žuvų taukai (omega-3), 800 mg

iš kurių:

eikozapentaeno rūgšties (EPR) 186 mg

dokozaheksaeno rūgšties (DHR) 58 mg

Nakvišų aliejus (omega-6), 200 mg

iš kurių:

gama-linoleno rūgšties (GLR) 20 mg

Vitaminas E (d-alfa-tokoferolis) 3,6 mg 30 %

* RPN - rekomenduojama paros norma.

Neramu man net skaityti Patikėk, žinau, kaip tau sunku, žinau. Bet tu ne viena. Bus duobių ir bus pakilimų. Bet gyventi reikia. Pirmiausia, pagalba reikalinga tau. Ar seima, tėvai, vyras, padeda? Gal pas psichologą reiktų nueiti? Tik, matyt, kainuoja tas nemažai
Aš, kai mano vaikui buvo penkeri ir mes antrą kartą gulėjome VRC, labai rimtai svarsčiau galimybę nušokti su vaiku ant rankų nuo tilto. Buvau viena, išsiskyrusi, be darbo su keistu vaiku, beveik niekam nereikalinga. Padėjo labai vaiką gydantis gydytojas (dabar jis jau nebedirba VRC) ir dabartinis mano vyras. Jis ir išgelbėjo mus su sūnum. Jei ne jis, nežinau, kaip viskas būtų baigęsi.
Dabar lankausi pas kuratorę (viduriukas tarp psichologo-psichiatro-geriausio draugo), kartą per savaitę, ketvirtadieniais. Labai daug kalbamies ir verkiam. labai padeda. Kodėl apie tai rašau? Nesigėdiju savo praeities silpnumo. Tiesiog, reikia apie tai kalbėtis. Visada bus žmonių kurie suoras ir palaikys. Laikykis. Rašyk. Rašyk kaip jautiesi, ką galvoji. Svarbu išlaisvink tai ką jauti.

Nei ant triratuko, nei ant dviračio, kai buvo mažiukas, nepavyko niekaip išmokyti. Iki baisių isterijų viskas būdavo. Išmoko pats, kai buvo jau dešimties.

Apie UK negaliu pasakyti nieko. Bet aš gyvenime labiausiai gailiuosi, kad sūnaus į Švediją neišvežiau mažiuko, kada buvo galima daug pakeisti. Jei viskas nutiktų dabar- tą pačią dieną sužinojus apie diagnozę išveščiau jį į Švediją. Manau, tai geriausia šalis vaikams.

Niekad nekilo mintis pakelt ranką prieš vaiką. Dieve, apsaugok nuo tokių minčių.
Aš esu aš. Savo laiku buvo viskas, bet kito žmogaus gyvybė jaune mano valioje.

Jokūbas važiuoja triračiu, tiesa nelabai noriai. Jam smagiau kai stumia. Paspirtuku lekia, tik spėk paskui .

Sveikinu. Būtinai reikėjo tą pasakyti ?
Jūsų vaikas diagnozę turi iš jūsų pusės?

Taip. Gi reik žmoniem išsikalbėt

Kuria prasme iš mano pusės? Mano įtarimai daugiau nei prieš metus patvirtinti VRC. Jei jūs apie tai.

tai negalima vienareiksskai teigti kad eye q tik zuvu taukai?
man taip vrc sake, kad tai tiesiog zuvu taukai ir rezultatas tas pats kaip tarkim girdyt miolerio



pas psichologa be sansu gyvenu visiskoj duobej, idarba tik todel kad duonos uzdirbti, butu mano valia noreciau uzmigt ir nepabust, jau du metai kai zinau vaiko diagnoze ir vis blogeja man, siaip labai padeda merginos ir depresijos temos supermamoj, ten ir bunu, o cia uzsieit nedrasu, tik va jus kazkaip ipatingai atsizvelget i mano situacija, as jauciuosi kaip aklinam kambary bandanti rasti iseiti ir negalinti.
tevai mano nepadeda, na ta prasme gyvenam atskirai, mano finansine situacija labiau nei apoverktina, bet is tevu nesulaukiu pagalbos o prasyti as nemoku, mano vaikas mano problema, jei buvo nepatenkinti kad ryzausi gimdyti, nes buvo nebaigti mokslai ir ne pagal ju plana, as pagimdziau, mazdaug dabar pasigimdei tai ir galuokis su vaiku, na ta prasme moralinio palaikymo jokio.
vyras. hm...kaip cia parasiau, vyra issiunciau i anglija, na jis isvaziavo gerinti seimos finansines puses, ir kaip minejau su ta intensija kad kazkada mes ten isvaziuotume, bet...gal jam nekaip sekasi ar kaip bet pinigu jis nesiuncia, tik pazadai, apie vaika ne girdet nenori, viskas jam bus gerai ir viskas. o as vis gi naktim nemiegu nes klykia jis per miegus, as dirbu, su troleibusais lakstau i darba ir darzeli, ir ji su isterijom i darzeli is darzelio, namie ant galvos lipa, kaip bezdzioniukas neklauso nevalgo rekia. man ziauriai sunku, as net neisivaizduoju kaip galima gyventi gerai, laimingai...
labai norejau emigruoti i Svedija, Norvegija, bet jokiu jokiu galimybiu, vyra vis i Anglija islydejom, bet nieko tokio doro neiseina, o as ka cia su savo autistuku skolose galuojames, isterijose ir pan.
jauciuosi kaip raupsuotoji visuomenes, su savo vaikeliu, su savo bedom ir skausmu, begaliniu, kraujuojanciu, kaip amzina zaizda tuos du metus, ir skaudu kai net cia nesupranta, nes kiek bandziau rasyti, tik vienintelis kad tau vaistu reikia, nu bet nenoriu as vaistu, dar narkomane pavirsti.

Papildyta:

o man niekad nekiltu minties paciai iseiti ir vaika palikti cia, kur jis niekam apart manes nereikalingas, tad jei eiciau tik su vaiku, kad mes abu nebutume niekam nasta.
matyt as tokia durna, o visos kitos super protingos ir nerealios mamos.

panašu, bet ne visai viens prie vieno. Mioleris palyginimui http://www.litfarmav...48-peter-moller











Papildyta:


Neperdėkit
Na, mano vaikas reikalingas. Seneliam, tetom ir t.t.
O kur dar galimybė, kad atimsiu tik vaiko gyvybę, o pati išgyvensiu...
Nu blem, matyt save myliu per daug, kad leisčiau sau šitai...

o mano vaikas niekam nereikalingas
isskyrus mane
tai kas as be jo ar jis be manes?
jei atimciau, tikrai neisgyvenciau
o as saves nekenciu
nes toki vaika i pasauli paleidau

kokį?

toki
kur turi neigalumo pazymejima
sutrikimu
ir engales savarankiskai gyventi
tureti ateities
seimos
is kurio tyciojamasi
jus gal kokiam rezervate gyvenat ir nematot nieko?
o taip niekada nemastot kokia ateitis vaiko laukia?

po skyrybu su pirmuoju vyru lankiausi pas psichiatre ir geriau vaistus. narkomane nepavirtau. priesingai, sustiprejau ir grizau i save. jauciau, kad viena pati su savo problemom nebesusdoroju, todel paprasiau pagalbos. ir nereikia tam dideliu pinigu - psichiatro pagalba gavau nemokamai, o vaistai irgi nekainavo daug. svarbiausia, noreti isbristi ir sau padeti.

Reikia. Tačiau, dažniausiai, žmogus be diagnozių supranta kada ir ką sakyti. Taip,žinoma, būna, kad ir nesupranta, mano didysis vaikas pvz. Todėl nesmerkiu.

Kadangi, tikiu, kad autizmas turi stiprų genetinį pagrindą, klausiu ar tai jūsų pusė, ar vaiko tėčio? Pvz. žinau, kad mano dičkis šitą "gėrį" gavo iš mano exo, savo biologinio tėvo. Tą norėjau pas jus paklausti. Bet dabar jau nebereikia.


Ne patikėk, tu neviena. Kai prieš kokius 7 metus aš SM atradau hiperiukų svetainę, labai egojistiškai apsidžiaugiau, kad mano vaikas ne vienintelis. Ir, kad aš ne viena.
O pagalbos jums reikia. Ir būtinai. Jūs turit vaiką, kuriam padėsit tik tada, jei pati būsit stipri. Kitaip, problema, užburtas ratas, tik didės. Vaistai nuo depresijos narkomane jūsų nepadarys. Tikrai. Meskit tas mintis iš galvos ir bėgom pas gydytoją. Gausit ir psichologą. Prašykit pagalbos pas ką tik galit- tėvus, draugus, kaimynes. Tai visai negėdinga.
O gal Lietuvoje dabar veikia kokie nors būreliai prie bažnyčios?