Aš ir mano mylimas autistas

Kokio amžiau vaiką perkraustėt į  jo kambarį?
Kaip sekėsi šitas reikalas?
Dienom ir naktim...

Perkraustėm tik suėjus 7 metams. Padarėm kambaryje remontą, jam labai patiko, tada pasakiau, kad tai bus jo kambarys. Dar net baldų nebuvo, o jis panoro ten miegoti. Vos tik atsirado lova ir pradėjo ten miegoti, jokių problemų naktimis taip pat nebuvo.

1, Na taip, manau jūs turite didesnį patyrimą ir išsilavinimą, nei švedų gydytojų komanda. Galėtumėte pasiųlyti jiems savo paslaugas. Gerų specialistų visada reikia 

2. Todėl, labai smagu    Bet nereikia pamiršti, kad vaikai auga, problemos, deja, irgi.
3. Kaip keista 
4. Taip, gal ir nieko neduoda.Apčiuopiamo.  Nors man žinojimas yra svarbu.
O gyvenimo kokybė skiriasi ir to kuris turi PA ir jo artimųjų, nuo tos šeimos, kurioje nėra PA. Todėl, vėlgi šnekėti iš vienos varpinės, nelabai gudru.
Papildyta:

5. Apie nuoširdumą kalbat? Labai gražu ir miela, kada, sakykim, penkiametis nuoširdžiai sutiktai kaimynei pasako: "gal jau valgykit, teta, mažiau, atrodot tokia stora, kad pro duris netilpsit." Kada tą pasako šešiolikmetis- baisu ir nejuokinga. Ir čia tik uogytės  Bijau būt apšaukta autizmo nemylėtoja, todėl nepasakosiu    Nors, šiaip, nemyliu aš jo. Ir niekada nemylėsiu.

6. Man susidarė nuomonė, kad šitam skyrelyje kalbasi tik mažiukų gudrių Aspergeriukų mamos. Kurios yra Super mamos. Linksmos, stiprios, besišypsančios. Visom kitom mamom, kurios kartais gali būti piktos, pavargusios, nusiminusios, nusivylusios, vienišos ar net išsigandusios yra išdrožiamas pamokslas apie meilę autizmui.
Nors, mergaitės, būti išsigandusioms ar piktom yra natūralu. Kažkas pasakė, kad visada laimingi ir viskuo patenkinti būna tik idiotai. Tai tiesa.

7. Aš juk rašiau, keliolika žinučių anksčiau. Maniškiui dabar šešiolika. LT, kai jam buvo 3,5 nustatė ADHD. Į SE atvažiavom, ka jam buvo dešimt. Prieš pora ar trejetą metų, švedai tikslino diagnozę, va tada ir gavom autizmą- aspergerį ir PA šalia ADHD.
Nors, kai jau žínau pakankamai daug apie autizmą, matau, kad labai daug požymių buvo ir vaikystėje.
Jei kas domina- klauskit smulkiau.

bet kaip idomiai, kad iki 13-14 metu nepastebejo nieks autizmo , siaip labai noriu smulkiau, bet isveza mane keliom dienom i kaima (grysiu po savaitgalio) - tai tada paklausiu - nes dabar jau trypia chebra prie duru

Vario, aš manau, kad tiesiog per trumpai šitą temą skaitote.

Kas yra ADHD?

Ir kodėl visos sako, kad mes turim tik nepatogumus, neturim problemų...
Mes su T turėjom labai daug bėdų, na tikrai daug. T turėjo labai prastą kalbos suvokimą. Na labai. Suvokimo mokinomės, kaip kiti mokinasi svetimos kalbos. Ir išaiškinti buvo tiesą pasakius - žymiai sunkiau. Auginom berniuką su žymiu kalbos neišsivystymu, socialiniu nerimu, hiperaktyvumu vienoje vietoje. Na ir su autizmo požymių puokšte šalia. Ir jei sakot, kad tai tik nepatogu... Nežinau, dužo ir stiklo stalai, ir televizorių sudaužęs buvo, ir telefonai mokrobangėj degė, popieriniai objektai į skutelius paleisti, viskas pririšta, aprišta, visur spynos su raktais, kabliukai. Į parduotuvę išeiti buvo neįmanoma. Viską tvarkėm pamažu. Ir verkėm, ir pykomės, ir džiaugėmės.
Kai mama ar aš su mano T nueidavo į duonos parduotuvėlę, batonai skrisdavo žemėn. Iš pradžių pardavėja pyko, vėliau tik apglėbdavo savo turtą, o mes kaip apsipirkdavom ir maudavom kuo greičiau... Pardavėja kitiems bandantiems pamokslauti pirkėjams atšaudavo, "kad čia jos pirkėjas, "jos vaikas". Kažkada mama užsuko su T pas ją, na ji iš įpročio viską jau užgulė, o mano T gražių gražiausiai paprašė bandelių. Ji paklausė, kaip jis gyvena, maniškis atsakė, kad gerai. Moteriškė pasimetė, ašaros sužvilgo... "Jos pirkėjas" - išaugo, iš minuso, pavirto pliusu.
Tai va. Kartais būna sunku. Kartais būna nepakeliama.
Na bet kartais būna šiek tiek šviesiau.
Labanakt.

Ir kodėl visos sako, kad mes turim tik nepatogumus, neturim problemų...
Mes su T turėjom labai daug bėdų, na tikrai daug. T turėjo labai prastą kalbos suvokimą. Na labai. Suvokimo mokinomės, kaip kiti mokinasi svetimos kalbos. Ir išaiškinti buvo tiesą pasakius - žymiai sunkiau. Auginom berniuką su žymiu kalbos neišsivystymu, socialiniu nerimu, hiperaktyvumu vienoje vietoje. Na ir su autizmo požymių puokšte šalia. Ir jei sakot, kad tai tik nepatogu... Nežinau, dužo ir stiklo stalai, ir televizorių sudaužęs buvo, ir telefonai mokrobangėj degė, popieriniai objektai į skutelius paleisti, viskas pririšta, aprišta, visur spynos su raktais, kabliukai. Į parduotuvę išeiti buvo neįmanoma. Viską tvarkėm pamažu. Ir verkėm, ir pykomės, ir džiaugėmės.
Kai mama ar aš su mano T nueidavo į duonos parduotuvėlę, batonai skrisdavo žemėn. Iš pradžių pardavėja pyko, vėliau tik apglėbdavo savo turtą, o mes kaip apsipirkdavom ir maudavom kuo greičiau... Pardavėja kitiems bandantiems pamokslauti pirkėjams atšaudavo, "kad čia jos pirkėjas, "jos vaikas". Kažkada mama užsuko su T pas ją, na ji iš įpročio viską jau užgulė, o mano T gražių gražiausiai paprašė bandelių. Ji paklausė, kaip jis gyvena, maniškis atsakė, kad gerai. Moteriškė pasimetė, ašaros sužvilgo... "Jos pirkėjas" - išaugo, iš minuso, pavirto pliusu.
Tai va. Kartais būna sunku. Kartais būna nepakeliama.
Na bet kartais būna šiek tiek šviesiau.
Labanakt.

Kokio amžiau vaiką perkraustėt į  jo kambarį?
Kaip sekėsi šitas reikalas?
Dienom ir naktim...

Didysis "perkraustymas" vyksta dabar. Jokubui 2,5 metuku.
Is pradziu i kambari pernesem dali jo zaislu, kad butu noras ten eit ir zaist. Lovytes tuo metu dar nebuvo jam skirtos, miegojo miegamajame su mumis, savo vaikiskoje lovyteje. Nelabai seniai nupirkom lova. Per prievarta i ja neguldziau, laukiau kol pats susidomes ir prades lipt i ja. Dabar esam tokiame etape, kad pietu miego miega jau naujojoj lovoj, o naktimis dar vis savo mazojoje lovyteje salia musu. Jau net nebereikia sakyt jam i kokia lova eisim miegot pietu, pats nueina ir atsigula. Vakarais dar vis klausiu: i koki kambari eisi miegot? Lyg ir ieina i savo kambari, bet paskui veda i miegamaji  Tai laukiu to momento kai pats nueis vakare ir atsiguls i savo lova, savo kambaryje  Siaip pastebejau, kad ne kiek prie kambario ar prie savo lovytes yra prisirises, bet kiek prie savo kaldrytes  Tai turbut, jei rastu vakare kaldryte naujojoj lovoj, ten ir miegotu Bet to daryt dar nebandem. Bet sumoje galiu pasakyt, kad perkraustymas sekasi puikiai, be stresu, savo noru 

Smagu, jūs visai naują kambarį vaikam atiduodat.
Mes patys kraustysimės iš miegamojo Jokūbui jį užleisdami. Lovytė vaiko ten ir liks stovėt. Bet užmiega nakčiai parsikrapštęs visad pas mus į lovą. Ir naktim vis pareina...

Gal tiesiog dar ne laikas  Jei vaikas nori miegot su tevais, tai krapsyk nekrapstes jo is tevu lovos, vistiek ateis. O neleist miegot salia mamos (beje cia ner blogai, kad miega) butu didesnis stresas vaikui ir tas persikraustymas dar ilgesniam laikui nusikeltu 

Na taip, manau jūs turite didesnį patyrimą ir išsilavinimą, nei švedų gydytojų komanda. Galėtumėte pasiųlyti jiems savo paslaugas. Gerų specialistų visada reikia 
O šiaip, galite ir nenerimauti. Taip, keletas susitikimų būna ir gyd. kabinete.
Reikės pasidomėti.

Todėl, labai smagu    Bet nereikia pamiršti, kad vaikai auga, problemos, deja, irgi.
Kaip keista 
Taip, gal ir nieko neduoda.Apčiuopiamo.  Nors man žinojimas yra svarbu.
O gyvenimo kokybė skiriasi ir to kuris turi PA ir jo artimųjų, nuo tos šeimos, kurioje nėra PA. Todėl, vėlgi šnekėti iš vienos varpinės, nelabai gudru.
Papildyta:
Tas ir yra svarbiausia.
Puikiai. Su specialistais kalba švediškai. Nors maniškis su kalba niekada neturėjo bėdų. Kalbėti pradėjo labai anksti, sakinukais. Buvo gudrus be galo be krašto    O vat PA atėjo vėliau, o su juo ir didžiosios autizmo bėdos.

Apie nuoširdumą kalbat? Labai gražu ir miela, kada, sakykim, penkiametis nuoširdžiai sutiktai kaimynei pasako: "gal jau valgykit, teta, mažiau, atrodot tokia stora, kad pro duris netilpsit." Kada tą pasako šešiolikmetis- baisu ir nejuokinga. Ir čia tik uogytės  Bijau būt apšaukta autizmo nemylėtoja, todėl nepasakosiu    Nors, šiaip, nemyliu aš jo. Ir niekada nemylėsiu.

Man susidarė nuomonė, kad šitam skyrelyje kalbasi tik mažiukų gudrių Aspergeriukų mamos. Kurios yra Super mamos. Linksmos, stiprios, besišypsančios. Visom kitom mamom, kurios kartais gali būti piktos, pavargusios, nusiminusios, nusivylusios, vienišos ar net išsigandusios yra išdrožiamas pamokslas apie meilę autizmui.
Nors, mergaitės, būti išsigandusioms ar piktom yra natūralu. Kažkas pasakė, kad visada laimingi ir viskuo patenkinti būna tik idiotai. Tai tiesa.

Ir pagalba skiriasi, žinoma, keturmetei mergytei su neryškiais Aspergerio bruožais, nuo paauglio su PA. Ir teorija nuo praktikos