Aš ir mano mylimas autistas

aciudie,neturim tokiu kaimynu,pas mus kaip tik sako nesigirdi kad vaika jus turit,dabar gal biski daugiau tu garsu,krykstavimu,o anksciau sako atrodo kad isvis pas jus niekas negyvena..

aš tiesą pasakius nežinau ką kaimynka galvoja
apačioj turim firmukę, šalia kaimynką, bet ana man ką pasakytų, turėčiau ką drožt atgal. Viršuj berods vaikas karts nuo karto girdisi lakstantis
Dienom būna ir muzika ir pasakos garsiau, o vakarais tai ramu, nebent koks ožys vaikui užpakaliuką atkakliai pradeda badyt.

Na, mums šiek tiek mažiau, nei du metai pra4jo, dar tik pusantrų, bet aš irgi nesusitaikau, kažin kas jau čia gali su tuo susitaikyt. Na, kažkaip galiu priimti, suprasti, patikėti, priimti tą faktą, sąmoningai suvokti, kad taip, mano vaikas autistas, bet susitaikyt su tuo negaliu.
Man tai nieko nuostabaus, kad tu negali su tuo susitaikyt.
Taip kad negalvok apie save, kad esi kažkokia nesveika. Nes tai netiesa.
Skaičiau kažkur (gal tokio tipo knygose, kaip "Jūsų pasąmonės galia", kad nereikia apie save galvoti, rašyti, kalbėti neigiamai, nes mūsų pasąmonė tai priima ir tai įgyvendina. Nuoširdžiai patarčiau apei save galvoti geriau.
Aš gyvenime irgi esu (gal jau galiu rašyti, kad "buvau", arba "kartais būnu") pernelyg liūdna, pavargus, nusiminus ir bejėgė, nemokanti laimingai gyventi, pesimistė, nesugebanti susidoroti su problemomis. O kai paaiškėjo, kad mano mažasis yra autistas, išvis palūžau. Dabar stengiuosi kapstytis iš tokios būsenos.

Vienu žodžiu, ką aš norėjau pasakyt - neišeik iš šios temos, tikrai nesėdėk viena su savo bėda, tikiuosi, kad vis tiek vienaip ar kitaip rasi čia palaikymą, paguodą ir draugių.
Aš nemanau, kad pvz. galiu suprasti ir palaikyti kiekvieną žmogų,
juk renkamės tuos, kurie mums patinka, kuriems mes patinkam, ir negalim būti draugu kiekvienam sutiktam žmogui. Tačiau vis tiek kažkam juk galim būti draugais.

O tavo vaikas ar kalba (ar moka kalbėti ir suprasti ką kalba kiti), kad jam ne vidutinę, o lengva negalią rašys?

Būtinai nueik pas kitą psichoterapeutę, psichologę, ar ką nors, kas tau padėtų.

O dėl ortopedinių įdėklų reikia pasiteirauti (tik aš nežinau, kur, gal savo poliklinikoje kur nors paklausk), aš taip suprantu, kad duoda nemokamai vieną porą per metus gal tiems, kuriems priklauso pagal ligos kodą.
Pvz., maniškis tik autistas, tai jam jokių ortopedinių įdėklų nekompensuotų,- aš taip įsivaizduoju, nes jam su judėjimo aparatu lyg ir normaliai viskas, na, yra jis nerangus šiek tiek, su stambiąja motorika nėr viskas gerai, tam ir gauna mankštas darželyje, tačiau jei jam būtų kokia plokščiapadystė, tai abejoju, kad kompensuotų supinatorius.

o tai ką tu jei patarinėji? Negimdyt? ir paskui, kai ji nebegali daugiau turėt vaikų nutraukus 1 nėštumą, ateini pas ją ir tampi surogatine motina ar kaip? niekaip nesuprantu tavo logikos nors panašu, kad tu jos neturi gal dėl to ir nesuprantu

Biufka, kaip su tavo atostogom? Jau po ar dar bus?

Sveiki, mes šianien iš Latvijos parvažiavome Buvo šaunios atostogos Eisiu miegot ir turbūt dar jas sapnuosiu
Bijau net labai girtis, bet vaikas superinis keliauninkas buvo Nesitikėjau to. Aišku, jam dar labai daug ko trūksta iki normalios raidos bendraamžių, bet per šias beveik dvi savaites vaikas "sužydėjo" Ir kalbos daugiau, ir supratimo, ir mąstymo, ir klausymo, pykčių, kažkokių isterijų iš viso beveik sakyčiau nulis Daugiausiai pagrindinės diskusijos būdavo dėl maudymosi Negalėdavome iš vandens ištraukti nei jūroje, nei ežere Praminėme šį reiškinį "pukomanija" Nes jis seniau sakydavo "noju puku puku". Nors dabar kuo puikiausiai pasako "eisiu maudytis".
O meilumas tai iš viso neišpasakytas pasidarė. "I mamą myju, i tetę myju", ir būtinai reikia apsikabinti, nors gali būti rankos pilnos nešulių, tenka viską mesti ir būtinai apsikabinti
Kadangi atostogavome kempinge, kur dauguma lietuviai, tai vaikai nelabai norėjo su mažium bendrauti, nes jis nekalbantis normaliai. Tačiau turėjo vieną draugę, labai protingą mergaitę, penkių metų, kuri iš pradžių J privengė, bet paskui aš jai pasakiau, kad tu padėk mano berniukui, jis nemoka gerai kalbėti. Tai taip gražiai jie paskui draugavo Už rankyčių vaikščiojo susikibę Kartu žaidė. Tik ji vis pasinervuodavo, kad jis jos nešaukia vardu Deimante, nes niekaip jis to vardo neištarė, kažkaip vis "metaite" šaukdavo, o kad dar lengviau būtų - tai "vaikai" šaukdavo.

Tik paskui paskaičiau, žinutes aukščiau Žiūriu, liūdnos nuotaikos čia

Neseniai prasidėjo, šiandien antroji atostogų diena.

Kaip įdomu ir kaip džiugu skaityti tokius pasiekimus.

Man tai net truputį pavydu, Ice, kad tavo J daugiau kalba už maniškį, nors mano vaikas keliais mėnesiais vyresnis (ir labai gerai, kad J kalba, vis daugiau, kad supranta, kad bendrauja su vaikais, ir tikiu, kad ateityje viskas tik gerės ir kalbos daugės, nes jau dabar yra pažanga ), tačiau aš galvoju, kad tu daugiau užsiimi su vaiku nei aš, nes manęs nebūna namie, o kai būnu, tai vis noriu pailsėti ir nesugalvoju, ką veikti su vaiku. Kokia nors veikla, kuri įdomi man, jo nesudomina (pvz., piešimas pieštukais, vandeniniais dažais sudomino jį gal kokioms 5-10 min), jaučiuosi kažkokia be fatazijos ar tai pavargusi nuo gyvenimo, gal net nuobodi. Arba man patinka tokia veikla, kur kitiems žmonėms nėra vietos - mezgimas, knygų skaitymas, rašymas, mąstymas. MB nėra labai šnekus, jis mėgsta žiūrėti filmus, arba tvarkosi namie, arba daro valgyti, jis labiau toks šeimyniškas, pasirūpina, kad vaikas būtų pavalgęs, ir dar ko nors moko vaiką, turi daugiau kantrybės nei aš. O aš kabinu vaiką, rodau jam daiktus ir sakau jų pavadinimus, ką nors kalbu, pasakoju, aiškinu. Neįsivaizduoju, ką ir kiek jis supranta, bet norisi tikėti, kad kažkas vyksta jo smegeninėje. Tačiau jaučiu, kad turėčiau kažką daugiau daryti dėl jo, nei darau dabar.

ir as nuolat taip jauciuosi..nors kitu akimis ziurint atrodo kad nesedziu ranku sudejusi,mazius kasdien eina pas logo darzely,bunam lauke,iskovojau sanatorija,buvome raidos centre,ketinu uzsirasyti pas homeopata, vaziuojam atostogu kad maziui butu ispudziu,namie piesiam,deliojam,gaminam kartu,turim visokiu delioniu,korteliu..bet man vis atrodo kad kitos mamos stengiasi daugiau kad per ilgai uzsisedziu gerdama arbata prie knygos,kad patingejau siandien iseiti paisvaikscioti,kad neskaitau maziui pasaku,nes jis ju neklauso ir pan...as taip laukiu tu vaiko zodziu,tegu sukeistom ,praleistom raidem,svepluojanti,bet visgi kalbanti

Merginos, kurios skaito angliskai: padovanociau, knygu apie autizma anglu kalba. Idejos, patarimai, situacijos ir pan. Labai labai geros Nemokamai butu i Vilniu, Kauna, Siaulius. Visur kitur reiktu pasto islaidas apmoketi Ar butu susidomejusiu Duociau nuorodas jei ka domintu konkreciau. Pasirodo mums vistik ju neprireiks

Man irgi atrodo, kad kitos mamos daro daugiau. Tačiau aš net nežinau, ką daryti, kaip daryti.
Kaip tu rašai - vaikas nesiklauso pasakų. O aš kažkada (kai vaikas buvo 2-3 metų) bandžiau skaityt pasakas, sudominti knygelėmis, jis nesidomėjo, nors kai buvo dar mažesnis, kokių vienerių metukų, sekdavau jam pasakas, kai gulėdavome lovoje.
Dabar vėl kartais paskaitau pasakas, nupirkau pasakų knygą (kur visokios Pelenės, Raudonkepuraitės ir t.t., su iliustracijom), ir skaitau vakarais prieš miegą, kai turiu jėgų. Dabar jis susidomi ta knyga, na, ir kitomis knygomis. Jam dabar 4 m. ir 10 mėn.
Prieš tris savaites buvom su mažium pas homeopatę Rokiškyje, ji iškart suprato, kad pas ją atvažiavo autistukas, davė vaistukų, jau trečią etapą užbaigsime rytoj (kiekvieną savaitą vis kitas etapas, vis kitokie vaistukai; o nuo pirmadienio reikės vėl pradėti nuo pirmo etapo ir vėl taip ratu).

O tavo vaikas pasako kokius nors žodžius? Kiek dabar jam amžiaus?

Papildyta:
Limcamca, manyčiau, kad noriu knygų. Esu Mažeikiuose. Kitą savaitę, rugpjūčio 10 d. būsiu Vilniuje. A, beje, ten mano vyresnėliai gyvena, taip kad jie galėtų pasiimti knygas, o paskui man perduoti.

Kodėl tau tų knygų nebeprireiks? Vaikas nėra autistas?

Turbūt kiekviena taip jaučiamės...Aš tai pastoviai save kaltinu, kad tikrai per mažai su juo užsiimu, nes kai ne atostogos, būnu apsivertusi darbais, net ir savaitgaliais, mokslai, straipsnių rašymas ir t.t. ir pan. Pastoviai man širdis verkia, kad savaitgaliais mažius pas senelius, o aš negaliu būti su juo, nes nespėju per savaitės dienas darbus nudirbti. Bijau net pagalvoti apie rugsėjį, kai prasidės nauji darbai, plius dirbsiou dėstytoja, dar doktorantūrą ant galvos užsikrausiu bet jei ne šeimos palaikymas - tai nieko nepasiekčiau, žinoma, labai skaudu dėl vaiko, kad negaliu jam viso dėmesio skirti , bet yra taip kaip yra, reikia kapanotis gyvenime, juk duonos dykai niekas neduoda...
Be to, kuo aš daugiau užsiėmusi tuo daugiau ir padarau ir buvimas su vaiku tam tikra prasme būna kokybiškesnis.
Bet man tai net baisu kaip mes nieko namie nedirbame: nėra pas mus žaidimų nei su dėlionėmis, nei su kortelėmis, nei su knygutėmis...nei piešti, nei lipdyti...Kaip jis nemėgo tų dalykų nuo mažų dienų, taip ir dabar nemėgsta, tiesiog nekenčia Man daug kas sako - skaityk pasakas, knygeles, bet kad jis man to neleidžia daryti Iš karto griebia knygą iš rankų, pradeda vartyti greitai puslapius, viena kitą paveiklėlį pakomentuoja ir vsio, reikalauja, kad padėčuiau į vietą. Buvau į atostogas pasiėmusi ir piešti, ir loto kortelų, ir knygučių - nu absoliučiai nieko nepanaudojome Kiek pavyksta jo ko mokyti - tai iš gyvenimo: ką nors verdu, pjaustau, viską rodau, aiškinu, jis noriai man padeda namie, parduotuvėje. Prie jūros šiemet pastatėme pirmąją smėlio pilį, darėme užtvankas, kasėme duobes, leidau purvintis, mozotis, akmenukus dėlioti ir t.t. ir pan. Va tokie dalykai jam jau patinka. Išmoko kastuvėliu kasti, babkes statyti. O jei tik prisėdi prie stalo ir va sakai "na, dabar gal papieškime, palipdykime ir pan." iš karto pradeda rėkti "nenoju dokytis" (tipo nenoriu mokytis). O jei dar logopedės vardą paminiu - tai iš viso ragas. Nebežinau, ar galėsime mes pas ją sugrįžti, reiks kitos ieškoti.
Dar prie jūros išmoko suptis, na, pats dar nepasisusupa, bet jau nori, sėdasi ant supynių, seniau vis lėkdavo, nenorėdavo, jam tik čiuožti rūpėdavo, o dabar jau prašo, kad pasupčiau. Jaučiu čia kažkokia bėda gali būti su pusiausvyros aparatu
Šiuo metu apskritai esu paleidusi viską "savai tėkmei"...Nebespaudžiu jo ir ant kiekvieno kampo nebekarksiu kaip papūga ir nereikalauju, kad jis kartotų žodžius, sakytų kas čia, o kas čia. Bet stengiuosi kalbėti lyg su visisškai sveiku vaiku. Gal todėl net aplinkiniai nelabai daug pastebi, kad vaikas tam tikra prasme "kitoks". O dar kai buvome Latvijoje, tai su latviukais vaikais jis apskritai puikiai susibendravo Vaikas kalba latviškai, o maniškis joniškai - ir viskas ok Aišku, man širdis paplyšauja, kad maniškis daug atsilieka, bet nu nebežinau, gal kažkiek jau ir apsiprantu, susitaikau, aj, nebežinau nė ką pridurti...Žinoma, vis liūdesį pamažina tas jo sakymas "mama, myju ir tety myju", atrodo, daugiau kaip nieko ir nebereikia...