QUOTE(Ingada @ 2012 04 14, 21:59)
Isiterpsiu.
Kad labai jau daznai tevai krikstija (o ir tuokiasi) tik del grazumo, "visi taip daro" ir pan. Arba "mes nesame labai tikintys, bet vaika pakrikstysime, o po to jis pats nuspres, ar jam reikia kitu sakramentu ir apskritai i ka tikes". Tokia tad ta ju krikscionybe ir tikejimas ja. Todel kriksto metu ir suplakama vadinama pagonybe ir katalikybe. O jei "apeigos" Rumsiskese tik del grazumo, pramogos, tai reiketu prisiminti, kad krikstas labai rimtas dalykas, ne duona ir zaidimai ir reiketu kitur akcentu.
Tvirtai tikintiems ir katalikybę praktikuojantiems kasdienybėje tokios pramogos, manau, net į galvą neateitų.
Likusiai daugumai (vis tik, manau, kad dauguma tokių ir aš prie jų) krikšto, santuokos sakramentas yra labiau, kaip sakote, "gražumo, visi taip daro" reikalas. Dar ir bobulytės savo žodį įterpia, kad kada tuoksitės, negi nekrikštysite ir pan.
Tai socialinis teatras. Nuoširdžiai praktikuojantys katalikybę juk nelauktų gražesnio oro, kad vaiką pakrikštyt
O likusieji planuoja spektaklį. Todėl ir galvojam, ką čia tokio įdomesnio, įsimintinesnio (nes mes nors lyg ir suprantame paties sakramento svarbą, tačiau ją nustumiam į šoną) sugalvojus - ieškom vietos, kad gražios nuotraukos gautųsi. Norim kai šilta ir visi gali gražiai pasipuošę pozuoti prieš kameras. Ruošiam šventę, nes taip norisi progos visiems šventiškai nusiteikus ir gražiai pasipuošus susitikti. Rengiam scenarijus.
Kunigus belieka tik užjausti dėl tokios masės "tikinčiųjų".
Vis tik nesuprantu, kodėl su Rumšiškėmis vartojamas žodžių junginys "pagoniškos apeigos"?
Ten tik edukacinė programa su vaizdinėmis priemonėmis supažindinti su protėvių papročiais, prietarais. Kokios ten apeigos???
Su p. Danute dar perkalbėjom, kad turėtų tuomet bažnyčia uždrausti ir kalėdinių papročių programą vaikams, jei jau taip prieš šią krikštynų programą vėją kelia.
Čia tas pats kas perskaityti kokią knygą apie senovės papročius. Apie kalėdinius papročius žinau pati iš savo vaikystės, nes močiutė pasakojo. Apie krikštynų papročius nežinojau. Ir buvo tikrai smagu sužinot, kaip rinkdavosi krikšto tėvus, kokias simbolines dovanas vaikui atnešdavo, kokie palinkėjimai, prietarai buvo užkoduoti veiksmuose
Na taip gyveno, mąstė žmonės. Atrodo, kaip silpnai tikintys buvo, tiek gi įvairiausių prietarų turėjo (čia pabarstyt, ten peržegnot, ne ta ranka ar koja ką padaryt, vaiką per langą paduot), nors jau ir katalikai
Bet ir šiais laikais tas pats. Ne tiek sakramentas svarbu, kiek teatras
Vėlgi pasikartosiu dėl užuojautos kunigams...
Nuoširdžiai praktikuojantys katalikybę nenusiviltų, jei jų vaiką krikštytų vienu metu su keletu vaikų, ir jei krikšto apeigos užtruktų ne daugiau 5 minučių.
O aš, kaip socialinio teatro dalyvė, tokiu krikštu būčiau nusivylusi
Nes o kaip gi nuotraukos, jei jose matysiu ne tik savo vaiką, bet ir kitus nepažįstamus krikštijamus vaikus? Maniškis gi pats svarbiausias ir nuotraukose turi būti tik jis
5 min apeigų ir viskas? Tai ko čia artimiausius gimines kviečiau?
Galėjom tik tėvai su krikšto tėvais ateiti ir pakrikštyti. Jei tikrai suprastume sakramento svarbą ir jo esmę bei būtume kasdienybėje praktikuojantys katalikai...
O kadangi taip nėra, tai Rumšiškės buvo puiki idėja papildant krikštynų scenarijų.
Ir vis tik aš nepagaunu bažnyčios minties atsisakyti krikštyti prieš dalyvavusius Rumšiškių programoje
Juk nuoširdžiai kasdienybėje praktikuojantis katalikas, kaip jau rašiau, net nesumąstytų į tokią eiti, nes ne tai jam svarbiausia. O visiems likusiems krikšto sakramentas - "gražu, visi taip daro, reikia šventės ir pan." elementas. Ir jų mąstymas nepasikeis, ar jie bus dalyvavę Rumšiškėse, ar ne. Nes jiems tai socialinis teatras. Na iš kitos pusės suprantu tą nuoseklų bažnyčios principų rodymą. Negali ji parodyti atviro sutikimo, kad sutinka dalyvauti šiame teatre. Nors mano manymu kaip jau sakiau, dauguma tokių, kuriems tai daugiau teatras. Todėl ir puošiame bažnyčią tokiom gėlėm, tokio kompozicijom, žvakutes išdėliojam kad gražiau būtų, suknelės kostiumai šukuosenos, kas nuotaką prie altoriaus atves, kokie krikšto rūbeliai bus, o krikšto žvakei laikyt kokią dėžutę turėsim ir t.t. ir t.t. Nes tas dvasinis momentas (kurį kaip ir suprantam giliai širdyje) labai trumpas ir nuvertintas, nes nesam praktikuojantys kas dieną. O kai tik retkarčiais, tai ir gaunasi teatras.
Čia mano nuomonė apie nepraktikuojančius katalikus+socialinį teatrą.
Nepraktikuojantiems ir manantiems kitaip - Jūsų teisė
