Į kalnus kopti lengviau, bet...

Mūsų šeima labai mėgsta keliauti. Kai laukiausi, su vyru nemažai keliavome Lietuvoje, o kai mažajam žmogeliukui pilve buvo 4 mėnesiai, vežiausi jį į kalnus. Tuomet pažadėjau, kad čia dar ne kartą atvažiuosime, kai jis gims. Meritas (vardą su vyru išrinkome kai sužinojome, kad laukiuosi) turėjo gimti birželio 11 d. Bet aš vis juokavau, kad gims per pilnatį, kuri turėjo būti ankčiau. Laukiau ir bijojau.... Kaip ir visos laukiančios. Birželio 3 d. rytą pažadino tranki kaimynų muzika, kuri buvo tiek tranki, kad teko norom nenorom keltis ir eiti kur nors pasivaikščioti. Lauke buvo pakankamai šilta ir saulėta, todėl vyras nupjovė kieme žolę, aš su savo didžiuliu pilvu ir grėbliu vaikštinėjau ir iš lėto tvarkiausi. Kažkodėl pasilenkus man buvo žymiai patogiau ir vis neapleido jausmas, kad čia kažkas ne taip. Vyras išlėkė į darbą, prigrasines skambinti jeigu atsiras nors menkiausias įtarimas. Paskui iš Panevėžio užsuko uošvis, kuris man bandė paaiškinit kažkokius sudėtingus buitinius klausimus, o man labai norėjosi, kad jis išvažiuotų, nes kažkodėl labai keistai ir sunkiai jaučiausi. Bet mažajam gimti dar buvo per anksti. Apie trečią valandą paskambinau vyrui ir pasakiau, kad man vis tik reikėtų nuvažiuoti į polikliniką. Dėl viso pikto pasiėmiau susikrautus daiktus, tarp kurių buvo ir Deep forest kompaktai, mėgstama pagalvėlė ir kiti keisti daiktai... Atvažiavus paaiškėjo, kad mano gydytoja jau išėjo, o kita nesiskubino apžiūrėti. Man, aišku, pradėjo dar labiau skaudėti ir buvo labai pikta. Paskui atėjo tokia nuoširdaus veido gydytoja ir pasakė, kad teks jau man šįvakar gimdyti. Tada patekau į tvarkingą rausvąją palatą, bet kažkodėl man buvo visiškai nesvarbu, kokios spalvos sienos ar kokia groja muzika, geriau už viską buvo tyla, nuolat pasirodantis ramus mano gydytojos Rimaitienės veidas ir sukūrinė vonia. Gulėjau aš ten, kenčiau vis dažnėjančius sąrėmius ir laikydama vyro ranką galvojau, kad į kalnus kopti žymiai lengviau, bet... žinojau, kad joks kalnų grožis neatstos į šį pasaulį per daug neskubančio žmogeliuko grožio. O taip norėjosi greičiau. Nuskausminamųjų gavau tik kartą, vis tiek jie nieko nepadėjo, o vienintelis išsigelbėjimas buvo deguonis, kurio kaukę vyras kartais uždėdavo.
Visą nėštumą lankiausi pas gydytoja moterį, gimdyti taip pat ruošiausi pas ją, bet kažkur giliai pasąmonėje jaučiau, kad viskas bus gerai, jei gimdyme dalyvaus gydytojas vyras... Po vieno skausmingo sąrėmio atsimerkiau ir pamačiau aplink keletą susirūpinusių veidų, tarp jų buvo ir gydytojas... Tada atėjo kažkokia ramuma. Išgirdau griežtą sprendimą - cezario pjūvis, tada skausmingas ropštimasis nuo vienos lovos ant kitos ir greitai dingstantis vaizdas...
Kai pabudau, šalia sėdėjo mano vyras ir pasirodė seselė su mažu mažu žmogeliuku. Bet kai manęs paklausė, ar noriu paimti, nevalingai papurčiau galvą... Labai norėjau jį paimti, bet suvokiau, kad po narkozės dar nieko negaliu pasakyti, vaizdas buvo miglotas, o rankos sunkios. Vyro veide pasirodė išgąstis, jam turbūt pasidarė baisu, kad nemylėsiu mūsų mažiuko. O aš tik bejėgiškai gulėjau ir žiūrėjau, kaip jis prie savęs glaudžia mažą būtybę... Šito nuostabaus vaizdo napamiršiu niekada gyvenime... Laimei nesvarumo būsena greitai praėjo, netrukus galėjau pamaitinti. O kai iš ryto jau visiškai atsipeikėjusi pažiūrėjau į savo mažą sūnelį, supratau, kad dar ne kartą į kalnus kopsim kartu...

oi kaip grazu!
sekmes jusu sauniai seimynai!

SVEIKINU

gražiai aprašyta gimdymo istorija sveikinu

labai šilta istorija, sveikinu su nuostabiu vaikiuku

Ačiū už gražius žodžius

Labai gražiai aprašei savo gimdymą

Tikrai labai gražu...
Kažkuo nepaprasta istorija

Temos autorei: Jei norėtumėt dalyvauti KOVO mėn. gimdymo istorijų konkurse, užsiregistruokite į dalyvių sąrašiuką šioje temoje: konkursas

Ačiū už informaciją dėl konkurso, nors žymiai didesnis įvertinimas būna tuomet, kai kažkas skaito tai, ką tu parašai... Visoms kuo linksmesnių istorijų su geromis pabaigomis

Sėdėjau šį vakarą ir skaičiau kitas gimdymo istorijas. Supratau, kad mano vaikas pasaulį išvydo lengvai ir paprastai, net jeigu ir atrodė, kad baisiau nebna. Tos mamos, kurios patyrė baimę dėl savo mažųjų gyvybės, savo gyvenime patyrė didžiausią siaubą, kokį tik įmanoma patirti. Ačiū moderatoriams, kad galime sužinoti, koks sunki ir tuo pačiu nuostabi būna mūsų mažųjų žmogeliukų kelionė į šį pasaulį. Stiprybės ir sėkmės visoms ir visiems.

sėkmės