gyvenime gali pasitiketi tik savim, ir nieku kitu. ir visada reikia ziureti kad tau paciam butu gerai ir tik tada aplinkiniams. is savo klaidos pasimokiau.
Pritariu ir aš.
Mano patirtis byloja tą pačią idėją
Atsakant į temą, kadangi teko pabuvoti abejose pozicijose... tai galiu pasakyti, kad milijoną kartų sunkiau būti paliktam.
Žinoma, tam, kuris palieka irgi nėra lengva, juolab, jei santykiai nebuvo patys blogiausi... Bet palieki ir greitai pamiršti, nes turi planų naujam gyvenimui.
O kai palieka, tai būna dažniausiai netikėta ir dar reikia daaaaaug laiko, kad suprastum kas įvyko, jau nekalbant apie galvojimą apie tai kas bus ir ką daryti...
Aišku, kad paliktam... na nebent čia tokia situacija, kai ko nors pridirba ir save gerbianti moteris tiesiog privalo palikti, bet tada irgi gaunasi tas palikimas ne visai savo noru. O jei šiaip atsibosta... tai ką... ko čia pergyventi, iki kol pasakai ir tiek, čia sakyčiau jau vaidyba tokiu atveju tas kas sako priešingai, jei taip labai sunku būtų tai ir nepaliktų.
Man atrodo kad sunku abiem. Manau pasekmes labiau jaucia tas kuris buvo paliktas, bet sunkiausia tai padaryti yra tam kuris nori palikti, jei tarkim poroje yra visiskas nesuderinamumas, jei pykciai pastoviai, kai jau neimanoma buti kartu, kuris nors is poros turi tai padaryti. Manau skaudu yra abiem, aisku jei ne del kokiu savanaudisku priezasciu kaip neistikimybe.
Sunku abiems. As palikau po 9 metu draugystes. Tiek skirtasi ir vel taikytasi, tiek pykciu ir laimes kartu patirta. Asaros rieda ir rieda upeliais ne vien jam, kuri palikau, bet ir man. Negaliu suvokti, kad to zmogaus nebebus mano gyvenime. Tap sunku kai jis maldauja likti bent draugais, sirdi suspaudzia vien pagalvojus ka jis dabar isgyvena, juk jam dar sunkiau. Kad buciau tikra del savo sprendimo, o kartais rodos, kad as griaunu savo gyvenima.
buvo taip, kad vienu metu nustojau tikėti bendra ir laiminga ateitimi, tiesiog mačiau, kad turim skirtumų, kurie mums labai trukdys, tada pradėjau galvoti, kad reikai skirtis, paleisti vienam kitą ir ieškoti laimės kitur, bet šiaip tuo metu mūsų santykiai buvo geri, mačiau, kad jis mane myli, kad kiekvienas mūsų susitikimas jį džiugina ir t.t. praėjo dar keli mėnesiai, kol išdrįsau jam pasakyti, kad nebetikiu mūsų santykiais, kad man reikia kitokių dalykų gyvenime nei jam (tuos dalykus įvardinau), bet jis manęs nenorėjo paleisti, jis verkė ir sakė manęs nepaleis, jis priekaištavo man, kodėl anksčiau nieko nesakiau, bandė keistis... bet pastoviai vėl atsidurdavom situacijoje, kurioje pasirodydavo, kad mūsų norai kaip buvo taip ir liko skirtingi... tai pradžioje man buvo labai labai sunku... žinojau, kad griaunu tą gyvenimą, kurį gyvenau, kuris mane džiugino, kuris buvo saugus ir kad išsiskyrusi su juo pasijausiu vieniša (esu užsienyje, tad dauguma bendrų draugų buvojo draugai, o mano draugai buvo toli, tiesa, ne dėl jo atvažiavau į šalį, dėl jo ir neplanavau išvažiuoti). Bet po dviejų mėnesių "tampymosi", jo nenorėjimo manęs paleisti ir nuolatinių nemalonių pokalbių, aš galiausiai padėjau santykiuose tašką ir pasakiau manęs nebeieškoti, ir tuo metu palengvėjo.... tiesiog jau buvau pavargusi ir paskutinius du mėnesius su juo net nebuvau laiminga... tai vat jei būtume išsiskyrę iš karto, kai pirmą kartą apie tai prabilau, tai turbūt dar ilgai būčiau save griaužusi ir gal net gailėjusis, save griaužus (tokią situaciją turėjau, kai palikau vaikiną dėl atstumo), o va jo nenoras mane paleisti man atskleidė daugiau mūsų santykių trūkumų ir man palengvino sprendimą.
