graži pradžia su liūdna pabaiga

Sveikos visos mamytės...Buvo laikas kai net nenorėjau prisiminti šios istorijos, nes vien nemalonūs prisiminimai iškyla...Bet kai namuose tas mažas stebuklas rytas tave žadina, ar atbėga šaukdamas mymyte, kai tu grįžti pavargus po darbo, atperka visas patirtas kančias... Prasidėjo viskas labai gražiai, po dviejų vedybų metų mes su vyru nusprendėm , kad jau laikas ir apie šeimos padidėjimą pamastyti, kaip tarėm taip ir padarėm...po kurio laiko pagaliau tapau nėščia, kaip ir daugelis pradėjau lankytis reguliariai pas gydytojus, tiek savo poliklinikos, tiek privačiai. Nėštumas buvo lengvas ir be komplikacijų. Gydytojai visą laiką tvirtino, kad viskas tvarkoj, kad pati lengvai pagimdysiu, kad vaikelis sveikas ir mums bus viskas gerai...Apie gimdymą susitariau iš anksto, su gydytoja kontaktavau bet kuriuo paros metu, tikėjau, kad viskas bus gerai. Aišku buvo gydytojai pasakyta, kad bus atsilyginta ir t.t...Ir štai atėjo laikas gimdyt, pradėjau kas dieną lankytis pas gydytoją, kad tikrintų tonusus, bet vaikelis visai neskubėjo ateiti... Daktarė pasakė, kad jei per 10 dienų po nustatyto termino nieko nebus, gimdymą teks išaukt... O kol kas dar galima laukti, nes aš jaučiausi gerai, vaikeliui viskas irgi buvo gerai...lygiai 10 diena pajutau, kad jau prasidėjo, neskubėdami susiruošėm , nuvažiavom į ligoninę, buvo vėlyvas vakaras...Mane paliko, kadangi man viskas ėjosi sklandžiai vyras dar sugrįžo namo surinkti daiktų, viską susitvarkyt... Ir tikrai beveik iki paryčių jaučiau sąrėmius, viskas vyko sklandžiai, paryčiais paskambinau savo gydytojai, iškvietėm ją...Atrodė jau tuoj turi pilnai atsiverti...pradžioj visi sakė, kad viskas gerai...Paskui mane apžiurejo dar karta, ir pamačiau gydytojos veide susirūpinimą, paskui atejo dar viena viena gydytoja, paskui dar paskui atėjo ir skyriaus vedejas...Pradejo sakyti , kad vaikelis neteisingai statosi...Tada visi bande taisyklingai įstatyt, skausmai buvo nežemiški, vos galejau kentet, atrode, tuoj bus man paskutinioji...Kai mane ten visi makalavo, galvojau tikrai, kad numirsiu, jau tada supratau, kad kazkas turi įvykti...Paskui pradejau maldauti , kad vaikeliui nieko neatsitiktu...O jie vis dar tikejo, kad pagimdysiu pati...Paskui staiga pasake, kad darys cezari...Supratau blogai... Vezant i operacine , kiek pamenu vyrtui pasake atsisveikint...Gavau pilna narkozę...Atsibudau šnekędama kazkokias nesamonias, ir vos pramerkus akis, vos suvokdama kas atsitiko, paklausiau ar vaikeliui viskas gerai, ir ka turim...Vyras pasake, kad gime sunus, kad viskas gerai...Tik kazkodel jo niekas neatnese...as pagimdziau ryte apie 9.30, o net ir vakarop man jo neatnese...Paskui vakarop atejo gydytoja, ir pasake, kad vaikutis buvo gaivintas ir prijungtas prie aparatu....tada as supanikavau...Tada man pradejo po truputi aiskinti, kad buvo siokiu tokiu komplikaciju, kad jam dabar sunku kvepuoti, bet jis sveikas...Kadangi buvau netekus daug kraujo, buvau labai issekus, man norejo daryti kraujo perpylima, bet dar susilaike...Daktarei buvo atsilyginta, nesvarbu, kad gimdymas buvo komplikuotas, bet mes atidavem, o ji be jokios sazines grauzaties paeme...is ryto man vis dar niekas neatnese vaikelio , man vis buvo neramu, bet mane visi ramino... kad vaikeliui kartais sunkiau kvepuoti, kad jam karts nuo karto prijungia prie aparatų...negalejau susilaikyt, siaip ne taip atsikeliau ir visi sviduliuodama ir prilaikoma nuejau pas ji...Pamaciau daktere budinti sunerimus, niekas nesuprato kaodel jis pats kartais uzmirsta kvepuot...Negalejau ramiai ziuret i ji...supratau kazkas bus, reikia kazko imtis...Skambutis pazistamo draugui, jis savo teveukui, ir buvo sujudinti aukštai stovintys daktarai, ir kiti... Zodziu vaikeli  isveze i reanimacija, o ligoninej t.y. raudonajam kryžiuij neikas taip ir nesuprato kas atsitiko, vaikas gime sveikas, lyg ir aisku buvo priduses, bet viskas daugiau tvarkoj, o kodel jis nekvepavo kartais niekas negalejo pasakyt.... Kadangi mano sunelio jau lauke pasiruosus visa gydytoju brigada , jam is karto buvo suteikta pirmoji pagalba, t.y. atstatytas isnires kaklo slankstelis, ko ten .t.y Raudonajam kryžiui nenustate, nors teige, kad dare nuotraukas ir viskas tvarkoj, o ten tik padare nuotraukas iš kart pasake kas yra...Zodziu dar po 3 savaiciu gulejimo ligonije, tiesa jau Santariskiu mes grizom atrodo sveiki namo...Augom, visko buvo ...3 men. pastebejau, kad labai jau rankyte kumstuke laiko...ir siaip vaikas labai isitempes...Pradejom masazus...daktarai viens po kito...Nepasakosiu visko...Zodziu diagnoze: lengvas cerebrinis desines puses paralyzius...
ir dar galiu pasakyt:
ranku nenuleidau netaupiau ir netaupau saves, nei pinigu, dariau ka tik imanoma, dabar vos vos mums zymu, siek rankyte maziau desine naudojama, bet manau, kad kaip nors ir tai atstatysim...
dar... mus paliko vyras....isikyrem...
Pikta ant daktaru...
Bet galiu pasakyti, mums dabar labai linksma ir gera, atsigavau...Aciu mamai uz pagalba...Sunelio tik motorine raida siek tiek veluoja, o daugiau viskas gerai, vaikutis protingas mielas ir guvus...
nepasiduokit...Juk keli sūnelio istarti žodziai apvercia visa pasauli...Vien del to verta buvo kenteti...

Sveikos visos mamytės...Buvo laikas kai net nenorėjau prisiminti šios istorijos, nes vien nemalonūs prisiminimai iškyla...Bet kai namuose tas mažas stebuklas rytas tave žadina, ar atbėga šaukdamas mymyte, kai tu grįžti pavargus po darbo, atperka visas patirtas kančias... Prasidėjo viskas labai gražiai, po dviejų vedybų metų mes su vyru nusprendėm , kad jau laikas ir apie šeimos padidėjimą pamastyti, kaip tarėm taip ir padarėm...po kurio laiko pagaliau tapau nėščia, kaip ir daugelis pradėjau lankytis reguliariai pas gydytojus, tiek savo poliklinikos, tiek privačiai. Nėštumas buvo lengvas ir be komplikacijų. Gydytojai visą laiką tvirtino, kad viskas tvarkoj, kad pati lengvai pagimdysiu, kad vaikelis sveikas ir mums bus viskas gerai...Apie gimdymą susitariau iš anksto, su gydytoja kontaktavau bet kuriuo paros metu, tikėjau, kad viskas bus gerai. Aišku buvo gydytojai pasakyta, kad bus atsilyginta ir t.t...Ir štai atėjo laikas gimdyt, pradėjau kas dieną lankytis pas gydytoją, kad tikrintų tonusus, bet vaikelis visai neskubėjo ateiti... Daktarė pasakė, kad jei per 10 dienų po nustatyto termino nieko nebus, gimdymą teks išaukt... O kol kas dar galima laukti, nes aš jaučiausi gerai, vaikeliui viskas irgi buvo gerai...lygiai 10 diena pajutau, kad jau prasidėjo, neskubėdami susiruošėm , nuvažiavom į ligoninę, buvo vėlyvas vakaras...Mane paliko, kadangi man viskas ėjosi sklandžiai vyras dar sugrįžo namo surinkti daiktų, viską susitvarkyt... Ir tikrai beveik iki paryčių jaučiau sąrėmius, viskas vyko sklandžiai, paryčiais paskambinau savo gydytojai, iškvietėm ją...Atrodė jau tuoj turi pilnai atsiverti...pradžioj visi sakė, kad viskas gerai...Paskui mane apžiurejo dar karta, ir pamačiau gydytojos veide susirūpinimą, paskui atejo dar viena viena gydytoja, paskui dar paskui atėjo ir skyriaus vedejas...Pradejo sakyti , kad vaikelis neteisingai statosi...Tada visi bande taisyklingai įstatyt, skausmai buvo nežemiški, vos galejau kentet, atrode, tuoj bus man paskutinioji...Kai mane ten visi makalavo, galvojau tikrai, kad numirsiu, jau tada supratau, kad kazkas turi įvykti...Paskui pradejau maldauti , kad vaikeliui nieko neatsitiktu...O jie vis dar tikejo, kad pagimdysiu pati...Paskui staiga pasake, kad darys cezari...Supratau blogai... Vezant i operacine , kiek pamenu vyrtui pasake atsisveikint...Gavau pilna narkozę...Atsibudau šnekędama kazkokias nesamonias, ir vos pramerkus akis, vos suvokdama kas atsitiko, paklausiau ar vaikeliui viskas gerai, ir ka turim...Vyras pasake, kad gime sunus, kad viskas gerai...Tik kazkodel jo niekas neatnese...as pagimdziau ryte apie 9.30, o net ir vakarop man jo neatnese...Paskui vakarop atejo gydytoja, ir pasake, kad vaikutis buvo gaivintas ir prijungtas prie aparatu....tada as supanikavau...Tada man pradejo po truputi aiskinti, kad buvo siokiu tokiu komplikaciju, kad jam dabar sunku kvepuoti, bet jis sveikas...Kadangi buvau netekus daug kraujo, buvau labai issekus, man norejo daryti kraujo perpylima, bet dar susilaike...Daktarei buvo atsilyginta, nesvarbu, kad gimdymas buvo komplikuotas, bet mes atidavem, o ji be jokios sazines grauzaties paeme...is ryto man vis dar niekas neatnese vaikelio , man vis buvo neramu, bet mane visi ramino... kad vaikeliui kartais sunkiau kvepuoti, kad jam karts nuo karto prijungia prie aparatų...negalejau susilaikyt, siaip ne taip atsikeliau ir visi sviduliuodama ir prilaikoma nuejau pas ji...Pamaciau daktere budinti sunerimus, niekas nesuprato kaodel jis pats kartais uzmirsta kvepuot...Negalejau ramiai ziuret i ji...supratau kazkas bus, reikia kazko imtis...Skambutis pazistamo draugui, jis savo teveukui, ir buvo sujudinti aukštai stovintys daktarai, ir kiti... Zodziu vaikeli  isveze i reanimacija, o ligoninej t.y. raudonajam kryžiuij neikas taip ir nesuprato kas atsitiko, vaikas gime sveikas, lyg ir aisku buvo priduses, bet viskas daugiau tvarkoj, o kodel jis nekvepavo kartais niekas negalejo pasakyt.... Kadangi mano sunelio jau lauke pasiruosus visa gydytoju brigada , jam is karto buvo suteikta pirmoji pagalba, t.y. atstatytas isnires kaklo slankstelis, ko ten .t.y Raudonajam kryžiui nenustate, nors teige, kad dare nuotraukas ir viskas tvarkoj, o ten tik padare nuotraukas iš kart pasake kas yra...Zodziu dar po 3 savaiciu gulejimo ligonije, tiesa jau Santariskiu mes grizom atrodo sveiki namo...Augom, visko buvo ...3 men. pastebejau, kad labai jau rankyte kumstuke laiko...ir siaip vaikas labai isitempes...Pradejom masazus...daktarai viens po kito...Nepasakosiu visko...Zodziu diagnoze: lengvas cerebrinis desines puses paralyzius...
ir dar galiu pasakyt:
ranku nenuleidau netaupiau ir netaupau saves, nei pinigu, dariau ka tik imanoma, dabar vos vos mums zymu, siek rankyte maziau desine naudojama, bet manau, kad kaip nors ir tai atstatysim...
dar... mus paliko vyras....isikyrem...
Pikta ant daktaru...
Bet galiu pasakyti, mums dabar labai linksma ir gera, atsigavau...Aciu mamai uz pagalba...Sunelio tik motorine raida siek tiek veluoja, o daugiau viskas gerai, vaikutis protingas mielas ir guvus...
nepasiduokit...Juk keli sūnelio istarti žodziai apvercia visa pasauli...Vien del to verta buvo kenteti...

SUPER MAMA BIMSE ESI DIDZIUOJUOSI TOKIOMIS MAMOMIS KAIP TU! Mano gyvenimo tarpsnis "Vaikelio laukimas" panasus i tavaji. Visa nestuma jauciausi labai gerai, nustatyta gimdymo data tap pat nepagimdziau tai po 10 dienu apziurejusi gydytoja nutare paimti vaisiaus vandenu megini kad naujagimis nebutu pernesiotas, o akip eme sita megini pradure soninius vandenius,tada jau teko keliauti i gimdykla kur nuleido ir centriniu vendenius.Savaime saremiai neprasidejo pradejo leisti skatinamuosius, nuo vaistu saremiai buvo auksti bet gimdos kaklelis sunkiai daresi. mane pradejo pykinti ir vemiau ir jau su deguonie kauke buvau, saremiai tokie auksti ir skausmingi kad as visai pradejau nebetekti jegu. 17.30 vyras pradejo saukti kad darykite cezario pjuvi nes zmona nebetures jegu gimdyti tai akusere pasake jog nera tolko tai daryti nes tiek daug laiko prasikankino(jai mes sumokejome pries gimdyma), ir man nedare cezario liepe paciai gimdyti. Mane i gimdykla pagulde 10.00 o pagimdziau 20.45 begimdant vaikelis uzstrigo. Supanikavusi gydytoja isvare mano vyra is gimdyklos, pradejo i gimdymo palata begti daugiau gydytoju atbego ir pats vedejas o kartu su jais atejo ir vyras negalejo laukti uz duru kai jo vaikui grese pavojus. Uzgule keli gydytojai mane ir isstume vaikeli.Tik deja ilgai laukto vaiko verksmo taip ir neisgirdau nes vaikelis gime ir jau nebekvepavo, tik jo krutineja plake sirdute(tarsi koks zenklas kad jis nepasiduotu)vaikeli nunese i reanimacija. As pati dar neiskarto susigaudziau kas ivyko, tik kai pamaciau vyro akyse asaras supratau kad kazkas ne taip. Dar vedejas puole glaistyti padeti sakydamas kad viskas bus gerai. po kiek laiko atejusi gydytoja pasake jog as pati kalta kad taip atsitiko, atejusi akusere vel kitas versijas deste kodel vaikelis uzstrigo, po kokio pusvalandzio vel gydytoja atejusi pareiske dar kita versija kodel taip atsitiko bet taip ir likau nesupratusi nes nei viena konkreciai nepasake. Ilgai laukeme kokiu ziniu apie musu vaikeli po keliu valandu atejo musu vaika reanimavusi gydytoja pasake jog vaikutis buvo inkubuotas ir prie jo prijungti kvepavimo aparatai paimti visi tyrimai ir dabar telieka laukti.Vyra leido i reanimacija o mane perveze i palata. Sirdis plyso is skausmo norejau pasimatyti su vaikeliu bet gydytojai kelias dienas neleido keltis nes per gimdyma daug plysimu buvo. Bet vistiek negalejau isguleti sugrizus vyrui is reanimacijos prasiau kad mane nuvestu noriu pamatyti savo vaika. Kraupus vaizdas kai matai savo maziuka su tiek visokiausiu laidu ir aparatu. isauses rytojus nieko gero nezadejo vaiko visi tyrimai buvo blogi ir dar uzsikrete steptokoko bakterija o is kur ja galejo uzsikresti kaip as suprantu jis ja uzsikrete gimdymo metu nes kai buvau nescia as dariausi tyrimus del steptokoko bakterijos ir pas mane jos nerado. po pietu gydytojai pasake nenorim nieko gasdinti bet geriau butu jei pasikrikstytumet, su vyru puoleme i nevilti,bijojome netekti savo vaiko.parsivezem kuniga pasikrikstijom, uzpirkome misias uz jo sveikata.Ir mus dievas isgirdo praejus pusei paros nuo pakrikstymo jis pradejo pats kviepuoti, tulzis nebekilo aukstyn jau kitos dienos pavakare pradejo duoti maista ir taip diena po dienos ejo vis geryn.as pagimdziau pirmadieni vakare o sestadieni jam jau atjunge visus aparatus bet dar buvome reanimacijoje, sekmadieni jau pats bande valgyti is buteliuko ir taip pabuve savaite reanimacijoje mus isveze i Vilniu i santariskiu klinika bet ten jau i patologijos skyriu.Ir butent santariskese as pirma karta savo vaika paemiau ant ranku tai buvo pati laimingiausia diena.
Is santariskiu sugrizome namo po dvieju savaiciu buvome patys laimingiausi nes atrode jog visi sunkumai jau nugaleti.
Vaikas augo normaliai lankeme mankstas, kai jam buvo 4 men pastebejau kad jis labiau zaidzia su kaire rankute o desine vis kumstuke laiko pasakiau apie tai gydytojai tai ji pradejo itarti jog tai desines puses cerebrinis paralyzius. Dar kol kas mums jo niekas nepatvirtino tik visur raso jog VCP? bet dabar kai jis auga vis pastebiu jog jo desine puse silpnesne mieliau zaidzia su kaire rankute, o ir desine kojyte silpnesne. Mums jau 1.5men bet jis pats dar neatsiseda, pasodintas sedi o kai nuvirsta pasikelia tik truputi o iki sedimos padeties ne dar patys ir ne vaikstome, su vaikstyne tai begioja ir kai vedi uz rankyciu vaiksto, tik labai bijo pasileides vienas eiti. Protingas jau dabar daug kalba ka parodai jis atkartoja. Tik va mes su raida atsiliekame.
Vezioju ji i mankstas, i masazus, pavasari ir vasara i baseina, po raidos centrus bei sanatorijas. Jis visas musu gyvenimas del jo mes pasiryze ir kalnus nuversti kad tik jis galetu sedeti, vaikscioti bendrauti su vaikais. Dziaugiuosi kad turiu vyra kuris mane palaiko, o vaiko sypsena ir naujai istartas zodis palaima sielai.
Visoms mamoms linkiu stiprybes ir istvermes, didziuojuosi ir semiuosi stiprybes is tu mamu, kurios nenuleidzia ranku ir viska daro kad nugaletu vaiko negalia.
Sekmes jums!