Labas rytas
Jungiuosi į jūsų gretas
Gyvenu su ožiaragiu, kiek domėjausi, nesam ideali pora, bet sugyventi galime... Bet mes LABAI daug pykstamės... Šiandien pradėjau jau labai intensyviai galvoti apie skirybas ir ar aš tikrai nusipelniau šito vyro, tokio bendravimo, tokio gyvenimo... Nėra viskas blogai
nu bet kaip jis išveda mane iš kantrybė yra baisu, dabar jau kažkaip pasidarė visiškai dzin, kai jis rėkia ant manęs, aš pradedu jį erzinti ir dar labiau provokuoti
Ištisai girdžiu priekaištus, kad nepakankamai jį myliu, per mažai teikiu dėmesio, viską darau blogai, kad jam trūksta visko (tai girdžiu nepameluosiu, KASDIEN)...Buvom tiek susipykę, kad jis jau rinkosi daiktus, liepiau duris uždaryti iš kitos pusės, bet tada paskutinę minutę pagalvojau, ką aš darau... Ech.. Dabar pati nebežinau ko noriu, realei, kuo toliau, tuo labiau darosi dzin, jei išsiskirsim... Nors vsarą planuojam vestuves, kurių taip pat nebenoriu dėl skaudžių netekčių, noriu jas atkelti į kitus metus, bet jis to nesupranta.. Tai yra pats nesupratingiausias žmogus, kurį man teko sutikti... Kai bandau pasakyti jam, kad man blogai, man reikia palaikymo, jis pradeda šaukti ant manęs, kad neva jį kaltinu, kad jis pats blogiausias, man ištisai blogai
Tiesiog nebežinau ką daryti... Atėjo metas, kad noriu kardinalių pokyčių, jam užtenka kasdien žiūrėti filmus kartu, o man reikia daugiau, man reikia veiksmo, pasivaikščiojimų lauke, laiko sau (jei noriu sau kokią procedūra grožio atlikti namie, priekaištauja, kad reiškia yra kitas, dėl kurio taip noriu daryti)... Nebežinau, ar esu pasirįžusi su tokiu žmogumi nugyventi visą gyvenimą, jam tai sakyti bijau, nes kils didžiulis barnis, o jų vengiu kaip vampyras česnako
Nu juodas periodas santykiuose
Bet šiaip optimizmo netrūksta man, žvelgiu į viską kitu kampu