Labas.
Ir aš vandenė.
Vis užmetu akį, ar tema gyva, ar nelabai, tai žiūriu, niūrių nuotaikų metas ir, arba tyla, arba paliūdėjimai...
Maidenana, dėl jūsų padėties, pati baisiausia bėda yra vaikų klausimas.
Visa kita gyvenime įveikiama, arba ne, bet susitaikyt kažkiek su tuo galima.
O lūdesys, depresijos pas žmones buvo ir bus, nesvarbu, dėl kokių priežasčių. Kiekvienam savo bėdos, kiekvienas skirtingai išgyvena. Jei jau tas liūdesys apėmęs, nieko negali pakeisti, kaip pozityviai bemąstytum - jei yra nors ir menkiausia smulkmena, kuri neduoda ramybės, širdį griaužia nerimas ir viskas. Niekada nepadeda mąstymas, kad va, kitam blogiau, o aš turiu džiaugtis, kad man taip nėra. Bet kiekvienas gyvenam savo gyvenimą, ne svetimo, todėl ir jaučiamės pagal savo situacijas. Kažkas verkia ir sielojasi netekęs mamos, sesers, tai negi man dabar jaustis kaltai, kad aš pvz tiesiog netekau kokio triušiuko ir kadangi dar nėra taip blogai kaip kitam, nerodyti išgyvenimų, skausmo ir dar versti save džiaugtis dėl to?.. Ir dar viskas labai priklauso nuo to, ko žmogus siekia, kokie jo troškimai. Vienas dievui dėkoja, kad gauna minimalų atlyginimą ir jo neatleidžia, kitas keikiasi, kad už tiek negali savęs realizuoti ir jaučiasi sužlugdytas.
Todėl niekada nesmerkiu žmonių, kad mano bėdos jiems atrodo menkos, nes ir pati kitų ne visada suprantu.
