QUOTE(Biancca @ 2011 06 09, 17:20)
Sveikos 
Ateinu perskaičiusi (jau!
) J. Saramago "Evangeliją pagal Jėzų Kristų". Pirmiausia suvokiu tokį dalyką - šita knyga niekada nebus lyginama adekvačiai tarp įvairių socialinių sluoksnių. Teologas į ją reaguotų vienaip, kunigas - antraip (kažkur net skaičiau, kad "Evangelijos..." skaityt vienas kunigas taip ir nepabaigė - jį knygos viduryje pribaigė ateizmas ), o "nepraktikuojantis katalikas (šitas gajus ir labai šiandien madingas) dar kitaip. Vis tik pasirinkau kitokią poziciją - grožinės literatūros skaitytojos, su tokia faktiškai niekada neprašauni. 
Ir skaičiau šią knygą TIK kaip grožinę.
Išties, kaip sakė Ingėnas, tai - didingas romanas. Į šitą žodį sutelpa nemažai: graži temos plėtotė, geros filosofinės mintys ir filosofiniai pasvarstymai (ypač religijos ir ...materijos temomis), nuosekli siužeto linija, vaizdinga kalba (prie šito pridedu ir autentišką sintaksę, kuri man čia labai labai tiko, net labiau nei "Aklume" turbūt). Iš šitų atskirų fragmentų (kitaip - ingredientų, būtinų "geram patiekalui") susidėjo nedaloma knygos visuma. Taigi, gavau absoliutų dvasinį malonumą - ji ne tik kad pateisino lūkesčius, bet ir dar daugiau. Internete radau labai įdomų Antano Šimkaus pastebėjimą: Jei įdomu, pirmas šio romano žodis yra saulė, paskutinis kraujas. Abu jie įrėmina tą vienintelę sceną, kuria Evangelija pagal Jėzų Kristų pradedama ir baigiama. Golgotos Čia staigmenų nėra. Staigmenų čia gal ir nėra, bet teksto grynumas ir metafizinė jėga mane nepaliaujamai stebino meistriškumu. Knyga LABAI ir dar kartą LABAI patiko. Jei ne diskusijos Saramago tema, kažin, ar būčiau ją taip greit paėmusi skaityt.
Ateinu perskaičiusi (jau!
) J. Saramago "Evangeliją pagal Jėzų Kristų". Pirmiausia suvokiu tokį dalyką - šita knyga niekada nebus lyginama adekvačiai tarp įvairių socialinių sluoksnių. Teologas į ją reaguotų vienaip, kunigas - antraip (kažkur net skaičiau, kad "Evangelijos..." skaityt vienas kunigas taip ir nepabaigė - jį knygos viduryje pribaigė ateizmas ), o "nepraktikuojantis katalikas (šitas gajus ir labai šiandien madingas) dar kitaip. Vis tik pasirinkau kitokią poziciją - grožinės literatūros skaitytojos, su tokia faktiškai niekada neprašauni. Ir skaičiau šią knygą TIK kaip grožinę. Išties, kaip sakė Ingėnas, tai - didingas romanas. Į šitą žodį sutelpa nemažai: graži temos plėtotė, geros filosofinės mintys ir filosofiniai pasvarstymai (ypač religijos ir ...materijos temomis), nuosekli siužeto linija, vaizdinga kalba (prie šito pridedu ir autentišką sintaksę, kuri man čia labai labai tiko, net labiau nei "Aklume" turbūt). Iš šitų atskirų fragmentų (kitaip - ingredientų, būtinų "geram patiekalui") susidėjo nedaloma knygos visuma. Taigi, gavau absoliutų dvasinį malonumą - ji ne tik kad pateisino lūkesčius, bet ir dar daugiau. Internete radau labai įdomų Antano Šimkaus pastebėjimą: Jei įdomu, pirmas šio romano žodis yra saulė, paskutinis kraujas. Abu jie įrėmina tą vienintelę sceną, kuria Evangelija pagal Jėzų Kristų pradedama ir baigiama. Golgotos Čia staigmenų nėra. Staigmenų čia gal ir nėra, bet teksto grynumas ir metafizinė jėga mane nepaliaujamai stebino meistriškumu. Knyga LABAI ir dar kartą LABAI patiko. Jei ne diskusijos Saramago tema, kažin, ar būčiau ją taip greit paėmusi skaityt.
Biancca, labai džiugu skaityti tokį puikų atsiliepimą
Dabar dar paklausiu
, tai kaip gi vistik vertinum "Aklumą" "Evangelijos" fone?
