Knygos, knygos, knygos...

nea skaičiau tik 'Evangelija pagal Jėzų Kristų'. Bet dabar jau baisiai smalsu pasidarė ir užsimaniau perskaityti turiu jo dar dvi knygas. tai manau gal per atostogas ir prisiruošiu joms.

Sveikos,

Kokios diskusijos apie Saramago. Kol kas neskaičiau nei vienos jo knygos. Priešingai nei Ingėnui, man labai patinka tokios šiek tiek fantastinės temos, kai netikėtai atsitinka kokios nors ale apokalipsės, visi ar tai apanka, ar tai numirti nebegali... Bet internete paskaitinėjau ištraukas "Evangelijos", tai kažkaip praėjo noras man kol kas Saramago knygas skaityti... Na niekuo neužkabino. Tiesa pažiūrėjau filmą „Aklumas“, ir kol kas Saramago visiškai gana. Bet gal čia vasarai reikia tiesiog ko nors lengvo.

Taigi ir skaitau Jodi Picoult Namų taisyklės. Sakykit ką tik norit, bet man labai patiko, labai tiko pagal nuotaiką (kada viskas einasi ne taip, kaip noriu), ir tikrai labai gerai suskaičiau. Taip, knyga - šablonas, taip autorė, šabloninių romanų darytoja, bet kur ten jos 18 romanų, prie kokio ten Diuma 300. Atleidžiu, tegul išverčia visus, perskaitysiu, tikrai neatsibos.
Šį kartą vėl viskas buvo pažįstama, vėl ta pati struktūra, standartiniai intarpai (šį kartą apie kriminalistiką), šeima, teismo procesas ir skaitytojus graudinanti tema - Aspergerio sindromas, netgi vėl buvo nereikalingas vaikas - jaunesnis Džeikobo brolis Teo. Man patiko tai, kad žinios apie Aspergerio sindromą tikrai kruopščiai surinktos, pasak autorės knygą skaitė ir redagavo net tokį pat sindromą turinti paauglė, todėl Džeikobo personažas toks labai neprastas. O ir jo brolis Teo šį kartą rašytojai tikrai pavykęs. Smagu skaityti.
Tikrai patiko ir tikrai nebloga knyga poilsiui.

Dar perskaičiau Alessandro Piperno Su blogiausiais ketinimais. Vis matau tą knygą įvairiausiuose išpardavimuose, berods, 8 LT, vis knieti nusipirkti, tačiau pakliuvo į rankas bibliotekoje. Intelektualioji literatūra visada pas mus kainuoja pigiai ir yra neskaitoma, bet šį kartą tikrai likau nesupratusi, kur tas intelektualumas. Romanas apie turtingą Romos žydų šeimą, šeimos epopėją, o šeimos epopėjos mano mėgstamiausias žanras. Bet šiame kažkoks padrikas pasakojimas, kažkoks mėtymasis nuo vieno veikėjo prie kito, kad net tokiai epopėjų mėgėjai kaip aš pradžioje nelengva buvo įsijausti. Įsijaučiau, tiesa beveik antroje knygos dalyje. Trijų kartų šeimos istorija pasakojama įtraukiant visus giminaičius, draugus ir jų šeimų istorijas. Kai kurios atrodytų visai nesusijusios, bet paskui supranti, kad tai yra žydų epopėja, mat šeimos senelis ir jo sūnus buvo žydai, o anūkas jau nebe. Jo mama katalikė, taigi jis jau ne žydas... Lyg to būtų maža, jį dar kankina ir meilė. Meilė ten viską ir užgožė, net tą pradžioje vyravusią žydiškumo temą.
Knyga nei patiko, nei nepatiko. Tiesa, vertimas kritikuojamas Lietuvos vertėjų sąjungos, bet jis šį kartą tikrai mažiausiai rūpėjo.

Dabar įpusėjau Donna Woolfolk Cross „Popiežė Joana“, tai galiu tik pasakyti, kad tikėjausi kažko tokio, o nieko nuostabaus. Tiesa, lengva ir įdomu skaityti, bet tai ir viskas. Lygis sakyčiau, vienas prie vieno - Falcones Jūros katedra, aišku, laikmetis ten kitas. Tik vienai knygai - stiprus marketingas, o kitai - jokio. Tiesa, nesitikėjau, kad knygoje tokie seni laikai... tai čia tikrai įdomu, nes sunku net įsivaizduoti, kaip tais laikais gyveno žmonės, kokia buvo jų buitis ir pan. Irgi kaip tik ta knyga vasarai.
Papildyta:



Čia apie Suskindo Kvepalus? Na filmas kaip ir filmas, bet knyga....

Neskaičiau kitos tokios knygos, kurią skaitydama galėjau užuosti kvapus.
Dar dabar atsimenu tą įspūdį.

Skaitei matyt, netinkamu laiku.

"Mes Varnų saloje" vaikystėje patiko ir man
Nepamenu, o tu esi skaičiusi dar kažką iš Peter Hoeg ? Iš savo varpinės labai rekomenduoju jo "Tyliąją mergaitę". Gėris, o ne knyga



O man pirma filmas, paskui knyga tikrai netrukdo. Va perskaičius knygą filmą gal net nebūtinai žiūrėčiau. Yra nemažai filmų pagal knygas, kur knygos net labai patiko, o filmo taip ir neprisiruošiau pažiūrėti.
Šiuo konkrečiu atveju - juk filmas apie meną. O į vizualųjį meną bent man visgi geriau žiūrėti, o ne apie jį skaityti. Ir konkrečiai šis filmas, paveikslo kūrimo scenos, dalininko santykiai su pozuotoja filme man lyg ir subtiliau perteikti.
O knyga irgi labai patiko. Tik filmas gal ryškiau užsifiksavęs mano atmintyje.


Žinai, įtariu, kad "Aklumas" tau turėtų patikti. Įsidėmėjau, kad fantastikos tu tikrai nebrokiji
Tik va labai įdomu, kaip jos dvi tau lygintųsi.


O čia su tavimi labai sutinku - man irgi tos dvi knygos pasirodė lygiavertės Tik viena išpopuliarinta iki "negaliu", o antroji kažkodėl mūsuose visiškai nepopuliari

Tuštoka?

Tokia, kaip "Slaptas parduotuvių maniakės svajonių pasaulis"? "Ar moki išlaikyti paslaptį?" "Gana nevykusių pasimatymų!"
Ir už ką tie "nobeliai" dalijami?

"Smilą" esu skaičiusi, o "Tyliosios mergaitės" seniai noriu (bet 40lt nenoriu mokėti).

"Aklumą" jau senokai turiu, bet vis neprisiruošiu skaityti. Greičiausiai todėl, kad filmą labai sunkiai žiūrėjau, teko per kelis kartus, nes nervai nelaikė. Baisūs man tokie filmai ir knygos, kur žmonės sužvėrėja, gavę visišką laisvę ir pasijutę nebaudžiami.

Ir šovė į galvą mintis, su kuo gi galėčiau palyginti Saramago "Aklumą". Ogi su Kobo Abe "Moteris smėlynuose"

Šias abi knygas priskirčiau tam pačiam žanrui. Abiejose rasim metaforų ir gilių prasmių. Ir autoriai pagal literatūrinį svorį lyg ir lygintini.
Taigi, lyginam
"Moteryje" siužetas, idėja man pasirodė absoliučiai originali ir niekur nesutikta (na bent jau man). "Aklumo" siužete, kaip jau minėjau, nieko labai originalaus aš neįžvelgiau. Rėmai aiškūs, galima būtų imti aklumą, dar kokią kitą ligą ar negalią, esktremalias sąlygas. Žmonių elgesys jomis visgi daugiau mažiau numanomas. Pvz. kad ir "Musių valdove" ar šimtuose visokių filmų (kokių aš, kaip fantastikos nemėgėja nelabai žiūriu, bet į vieną kitą esu visgi akį užmetusi ar bent girdėjusi).
Kaip jau minėjau, į "Aklumą" negaliu iki galo įsijausti, skaitau tikrai lengvai atsiplėšdama. Su Kobo Abe knyga buvo kitaip - nugramzdino ji mane lyg į kokią nirvaną, tarsi užhipnotizavo, atrodo, pasijutau herojaus vietoje ir vis spėliojau, kaip gi jis pasielgs, kas bus toliau. Iki paskutinio puslapio nenumaniau istorijos baigties. Net ir potekstė, užšifruota metaforomis, pagrindinė mintis man priimtinesnė Kobo Abe knygoje.
Dabar man rodosi, kad knyga "Aklumas" gal net kažkiek perdaug ištęsta Nepamirškim, kad savotiška sakinių struktūra dėl dialogų nebuvimo ir kilometrinių sakinių bei pastraipų tarsi sutrumpina jos apimtį puslapiais. Viena kita siužeto detalė joje nuolat kartojasi (tarkim, kad ir tie ekskrementai ant kiekvieno kampo ) .
Galbūt tai labai subjektyvu, bet "Moters smėlynuose" skaitymas man tikrai neprailgo ir baigdama tą knygą gailėjausi, kad ji tokia trumpa Iškart užsigeidžiau Kobo Abe daugiau. Beje, bent šiai dienai "Moteris smėlynuose" esu įtraukusi į savo labiausiai įstrigusių knygų dešimtuką. Ją tikrai skaitysiu pakartotinai. "Aklumo" skaityti antrą kartą minčių net nekyla.
Va tokie mano pasvarstymai
Papildyta:


Net neabejoju, kad caralaite tikrai ne tokį tuštumą turėjo omeny Na bet ji pati pasisakys, jei norės

Įsikišiu ir aš...
Tie žmonės praranda savo žmoniškumą, atsidūrę visiškoj atskirty, kur galimi du pasirinkimai: tapti žvėrimi arba auka. Trečias variantas, netapti nei žvėrimi, nei auka, pernelyg neįtikėtinas. Jei atsispyrei ir žvėries instinktui, ir aukos pasyvumui, ...
... gal kas nors pratęs mintį?

Na kodėl gi Tikrai yra ir trečias variantas (bet ne kiekvienam).
Juk visąlaik atsiranda vienas kitas herojus, gudresnis, drąsesnis už kitus ar tiesiog labiau linkęs rizikuoti. Ar laimingo atsitiktinumo dėka įgavęs kažkokį pranašumą prieš kitus.
Pvz. kad ir tame pačiame "Aklume" akių gydytojo žmona (beje, kol dar nebaigiau skaityti, ji man atrodo pernelyg teigiama ,) .
Kitaip net veiksmo nebūtų, visi greit vienas kitą užpjautų ...

Sakydama "laisvę", turėjau galvoj nebūtinai šią konkrečią knygą. Ir netikiu, kad nėra trečio varianto. Aišku, be visų tų žiaurumų ir Saramago knyga nebūtų tokia, kokia yra, bet man patinka skaityti ar žiūrėti, kaip žmonės, pakliuvę į labai ekstremalią situaciją, sugeba nepavirsti žvėrimis, bet ir visiškomis aukomis netampa (gal čia ir yra tikroji fantastika? ).

Turbūt netinkamenu metu aš Suskindo Kvepalus skaičiau
kai pirma filma pažiūri ir tada skaitai, tai aiškiau viskas atrodo, ir vien pažiūrėjus trailerį Merginos su perlo auskaru buvo daug lengviau įsivaizduoti viską ir ryškiau atrodė. bet man tiesiog pirma pamačius filmą nebėra tokio poreikio ir noro skaityti knygą

Labai įdomią diskusiją užvedėte. Aš pati pirmą kartą paėmusi knygą „Mergina su perlo auskaru“ ją numečiau, po to pažiūrėjau filmą ir perskaičiau knygą. Jie man pasirodė lygiaverčiai ir knyga yra viena mylimiausių, nes man patinka toks lėtas, ramus veiksmas, aprašymai ir panašiai.

Tada apie knygą „Aklumas“, kuri man tuščia tikrai nepasirodė. Bent jau mane ji labai supurtė emociškai, tačiau pabaiga sugadino visą įspūdį, knygą paversdama pamokslu. Vien dėl to man nepatiko nei „Širdis“ (nebaigiau), nei „Stipriau už neapykantą“ (vos vos prisiverčiau užbaigti).



Beje, Ingėnai, nuostabus avataras

Sveikos Ateinu su K. Navaku "Gero gyvenimo kronikomis" - pirmą kartą bandau kažką iš lietuviškų eseistų labai patinka, gailiuosi, kad neskaičiau anksčiau



O kaip su jūsų knygynu galima per FB susidraugauti?



O man jau galima prisijungti?