QUOTE(Amelita @ 2011 06 16, 17:27)
As hormonais netepu jau nuo velyku. Uzdariau i spintele ir tegu ten sedi.
Negaliu dziaugtis vaiko auginimu, atrodo ka darau, tai tik stebiu odos bukle, teplioju kremais, maudau kas vakara, kas ryta ziuriu kokia bukle... O visa kita laika, galvoju ka valgyt, kad tik nebertu mazosios, ieskau visokios info internete...
As taip pat netepu jau kokios 3 sav, ir dziaugiuosi, buna silpnumo akimirku, kai jau norisi griebtis ju, bet mane stabdo dar ir tai, kad mums paskut metu nuo ju - jokio pagerejimo...
O visa kita - lyg mano mintis butum parasius, dar galiu pridurti tai, kad sirdi skauda, kai aplink - miskas, zemuogiu pieva, tuoj jau ir avieciu bus, pas mociutes - pilnos lysves prisirpusiu braskiu, deja...ir didieji net zino, kad nho maziaus slepti visus skanestus... o ir siaip - ne sekundei ir as atsipalaiduot negaliu- ar ragauja, ar liecia, ar uosto ka nors mazius, vis galvoju, o jei sureaguos...Vakare ismaudau, istepu, kai iminga, po keliu val einu, uzsidegu sviesa, ziuriu koks veidukas
, ryte prabundu, ir vel galvoju, laukiu koks mazas siandien atsikels.
Beje, siandien, po puses metu mano spyriojimusi visgi irase mums i diagnoze dar ir BA, ir dar velniu nuo gyd gavom, kam taip delsem
Vaikui aisku, nuo to gyvenimas netapo liudnesnis, jis lygiai taip pat smagiai turskiasi vonioje kaip ir vakar, bet man to linksmumo, bent jau siai dienai, tai maziau...Na, nieko, ir tai praeis...