Noriu pasidalinti šviežiais įspūdžiais apie vaikučių kojyčių "bėdas".
Maniškė trimetė mina į vidų kairę kojytę, ypač gerai matosi ant visų batukų, kairysisi daug labiau numintas į vidų. Todėl vakar apsilankėme pas minėtą Žitkauską.
Gydytojas pagyrė mamą dėl rūpestingumo ir paleido namo, davęs kelis patarimus, kuriuos ir taip visos žinome - kuo daugiau basomis, džiaugtis kai vaikas dūksta šokinėdamas ir laktydamas ant pirštų galų. Dar galima pakelti dviračio sėdynę, kad pedalus mintų ne kulnu, o pirštukais.
Namuose, darželyje - šlepetės minkštais padais, geriausia- kojinės su guminiu ar odiniu padu.
Vienžo, ne batas formuoja pėdą, o pėda batą, o pati pėda geriausiai formuojasi būdama 'laisvėje', vaikščiodama įviariais paviršiais, šokinėdama, šokdama, nes pėdos laikyseną formuoja raumenukas virš achilo sausgyslės, kuris laiko pėdutę nuo krypimų į vidų.
Nedidelis krypimas (kojyčių 'iksiukas') - normalu, vaikai, jei viskas gerai, išauga jį iki 10 metų, kai kaulai, kurie auga greičiau negu raumenys, ištempia raumenukus.
Na o batams, basutėms - bene vienintelis reikalavimas: lankstus padukas, kuris netrukdytų pėdutei judėti natūraliai.
Išskyrus žieminius baktukus, kruių padas neišvengiamai kietesnis, nes turi būti storesnis.
Daktaras patraukė mamą per dantį dėl anskčiau savarankiškai įsigytų supinatorių ir keičiamų basučių (kairę ant dešinės kojos ir atvirkščiai - mat mergina šleivojo pirštukus į vidų). Pakenkti gal ir nepakenkė, bet niekam nereikalingas diskomfortas vaikui buvo sukurtas.
Nu kodėl aš anksčiau pas šitą daktarą nepasilankiau

Ir galvos skausmo būtų buvę mažiau ir piniginei smagiau, išvengus psichozės dėl pačių pačiausių pirmųjų, antrųjų, trečiųjų batukų....