Onkologinės ligos (33 tema)

#85
QUOTE(tapuke69 @ 2011 05 26, 10:08)
labas,
pabudau šiandien ir atrodo kad nieko nebuvo...sakykit, merginos ir moterys kiek laiko po naujienos praeina kol tikrai suvoki kas dedasi?kaip elgtis artimiesiems?ką sakyti pamačius ligonį?
pas mus toks pasimetimas...dar galvoj netelpa...

Oj su tuo suvokimu tai net nežinau g.gif tiesiog susitaikai su kitu gyvenimo etapu, susitaikai lyg taip dabar ir turi būti... bet ir tai nežinau... sunku iš tikrųjų. Pirma apima šoko būsena, vėliau - kodėl man? paskui imi galvoti kaip kovoti.
Visi vadovėliai tai rašo ir tai yra tiesa.
Geriausia negalvoti, nes kuo daugiau galvoji tuo sunkiau...
Stengiamės gyventi normalų gyvenimą (kiek tai įmanoma tokioje būsenoje)
Mamai labai Įdomiai Xeloda veikia... jėgų 0 (tas turbūt normalu) bet va kad užeis jai tokie silpnumo momentai... jau ne kartą maniau, kad nualps unsure.gif
Sveikatos visoms 4u.gif
Atsakyti
#86
QUOTE(Wėtra @ 2011 05 25, 20:41)
GREK, atleisk, kad čia pacitavau-tiesiog nedrįsau anoje temoje rašyti...


Šiandien mano Žmogučiui turėjo prideginti kepenis, bet operaciją atidėjo-supūliavo pjūvis iš po kepenų operacijos  verysad.gif Pasiguodžiau  blush2.gif

Wėtra, nu čia dabar, jei esi pozityviai nusiteikus neligoniukė labai prašom pas mus smile.gif Mes ten apie ligas kalbam mažiausiai, o jei ir kalbam, tai kitaip nei šioj temoj, jei tau tinka toks bendravimas - maloniai prašom bigsmile.gif

Vaje, kaip jis laikosi šiandien, ką sako gydytojai?

QUOTE(something else @ 2011 05 26, 07:40)
Aš irgi budžiu prie mamos, netikėjau, kad sulauksim tokios dienos...

nepatarsiu tau nieko, nes nežinau, nesusidūrus, tiesiog - stiprybės tau.

QUOTE(tapuke69 @ 2011 05 26, 10:08)
labas,
pabudau šiandien ir atrodo kad nieko nebuvo...sakykit, merginos ir moterys kiek laiko po naujienos praeina kol tikrai suvoki kas dedasi?kaip elgtis artimiesiems?ką sakyti pamačius ligonį?
pas mus toks pasimetimas...dar galvoj netelpa...

čia tikrai kiekvienam skirtingai, turbūt, priklauso ir nuo to, ar sergi pats, ar artimas žmogus. Tikslaus laiko niekas nepasakys, bet keleto dienų tikrai neužtenka.
O su ligoniu nereikia elgtis kažkaip ypatingai, gal vieną kartą jis norės kalbėt apie ligą, kitą - ne, tiesiog priklauso nuo situacijos, kaip ir bendraujant su kuo nors kitu.
Atsakyti
#87
Labas, kai suzinojau,kad mamytei serga, pirmomis dienomis jauciausi tarsi nesava, viduje viskas vire - baime, pasimetimas, liudesys... Bet pradejom daugiau skaityti apie sia liga, labai daug sneketis su mama, buvo daug asaru, bet paskui nusprendem,kad likimo nepakeisi, tai yra letine liga ir mes su ja kovosim tiek, kiek reikes. Man labai svarbu,kad mama laikosi labai gerai, net nezinojau,kad ji tokia stipri smile.gif bijau,kad dar vienas smugis bus kai gausime galutine isvada ir paskirs tolimesni gydyma, bet jau dabar zinome,kad atlaikysime mirksiukas.gif
stiprybes, mergaites! 4u.gif
Atsakyti
#88
something else ,ir as nieko negaliu patarti...bet laikykites su mamyte,kiek imanoma heart.gif
Atsakyti
#89
QUOTE(tapuke69 @ 2011 05 26, 10:08)
labas,
pabudau šiandien ir atrodo kad nieko nebuvo...sakykit, merginos ir moterys kiek laiko po naujienos praeina kol tikrai suvoki kas dedasi?kaip elgtis artimiesiems?ką sakyti pamačius ligonį?
pas mus toks pasimetimas...dar galvoj netelpa...

Aš tai sužinojau prieš Kalėdas tai buvo didelis šokas man, bet dabar jau susitaikiau , o svarbiausia kad jis pats jau susitaikė su liga , kad nieko negali dirbti mirksiukas.gif
Atsakyti
#90
labas, ačiū visiems už atsakymus, mūsų atveju sergantysis labai stiprus, pats artimuosius ramina. gal ir jis dar neišėjo iš šoko būsenos.

Kleveli, čia tavo tėveliui taip? verysad.gif
Atsakyti
#91
QUOTE(tapuke69 @ 2011 05 27, 08:40)
labas, ačiū visiems už atsakymus, mūsų atveju sergantysis labai stiprus, pats artimuosius ramina. gal ir jis dar neišėjo iš šoko būsenos.

Kleveli, čia tavo tėveliui taip? verysad.gif

taip, o kas pas pačia susirgo?
Atsakyti
#92
Labas visom.
O kaip gyventi toliau, kai daktarai sako, kad jau pasveiko zmogus... kai tik profilaktinis patikrinimas. kaip nepulti i panika, kaip nurimti? Rodes kol gyde buvo ramiau, o dabar... kaip nepraziopsoti jei kas butu vel?
Ir gal kas zino kada PET prades veikti?
Atsakyti
#93
QUOTE(Deimike @ 2011 05 29, 14:59)
O kaip gyventi toliau, kai daktarai sako, kad jau pasveiko zmogus...

Rodes kol gyde buvo ramiau, o dabar... kaip nepraziopsoti jei kas butu vel?



Manau pabandyt nors kažkiek pasidžiaugt. Be nerimo, be nevilties ir baimės. Tiesiog išgerti taurę sauso šalto balto, paskui dar vieną, paskui atsidaryti dar vieną pakelį, ir šypsotis. Sau, pasauliui, šuniui, katinui ir visiems, kurie litu, apkabinimu ar žodžiu prisidėjo. Kaip galėjo, suprato, ir mokėjo.
O tada gyventi toliau. Aišku, niekas nebus taip, kaip prieš diagnozę, ar operaciją, chemiją ir taip toliau. Bet kažkaip bus.

Kol gydo, taip, ramu. Bet juk kažkaip gyvena ir tie, kurie net nežino nieko apie jokias diagnozes. Žodžiu, kaip paprasti eiliniai žmonės.

Čia kažkas rašė, kaip susitaikyti po diagnozės?
Aš bepjaustydama šaltibarščius, vedžiodama šunis, eidama per kiemą iki tualeto, per penkias minutes sugebu išgyvent vėl ir vėl, tuos visus etapus.
Negalėjimą patikėt, kol lupu agurkus. Pasipriešinimą, kol trinu krapus su druska. Neigimą, tai klaida, kol lupu kiaušinius, nuostabą kol nupilu rūgštynes, norėjimą veikti, kol pilu kefyrą bliūdan, ir viltį, kai makaluoju, tai kas gavosi.
Su šunim taip pat. Nuo akmens iki akmens.
Ir tie klausimai, tokie patys, bet žinot ką? Jų vis mažiau ir mažiau.
Nu statistika, nu prognozės, nu nusistatymas.
Bet šalia yra tikėjimas ir viltis.

Ir kova, ne prie ko čia.
Nepakovosi su likimu ir savimi.
Gali gyvent ir tik gyvent.
Šiandien.
Ačiū Dievui.

Atsakyti
#94
QUOTE(suntea @ 2011 05 29, 21:40)
Manau pabandyt nors kažkiek pasidžiaugt. .........................
Bet šalia yra tikėjimas ir viltis.

Ir kova, ne prie ko čia.
Nepakovosi su likimu ir savimi.
Gali gyvent ir tik gyvent.
Šiandien.
Ačiū Dievui.

Bandau. Kartais uzsimirstu, bet paskui vel susigriebiu - o jei nenuvesiu vaiko laiku i poliklinika patikrinti kraujo... o jei atbuksiu nuo jo skundu, kad skauda pilveli, nes dabar jam skauda tiesiog ne del ligos... jei ka praziopsosiu... ta atsakomybe. jei sirgciau pati - jausciau save, o dabar kaip pajausti uz maza vaika... turbut turi praeitu laiko, kad ismokciau gyvnenti va taip, sia diena.
Aciu.
Atsakyti
#95
QUOTE(Deimike @ 2011 05 30, 06:55)
Bandau. Kartais uzsimirstu, bet paskui vel susigriebiu - o jei nenuvesiu vaiko laiku i poliklinika patikrinti kraujo... o jei atbuksiu nuo jo skundu, kad skauda pilveli, nes dabar jam skauda tiesiog ne del ligos... jei ka praziopsosiu... ta atsakomybe. jei sirgciau pati - jausciau save, o dabar kaip pajausti uz maza vaika... turbut turi praeitu laiko, kad ismokciau gyvnenti va taip, sia diena.
Aciu.


Labas smile.gif Normalu kad jauti atsakomybę, kad jaudiniesi...Vis dėlto negali nuspėti ateities, kada ir kuo susirgsi, kas gero ar blogo nutiks. Tiesiog kas kelis mėnesius pasitikrinkit ir tikėk, kad viskas bus gerai. Is pradžių kurį laiką visiems būna neramu, bet ilgainiui pripranti ir tiesiog gyveni, džiaugiesi kiekviena diena. Sveikatytės 4u.gif
Atsakyti
#96
Sveikos 4u.gif
Kažko nebeaktyviai čia diskutuojama... gal ir gerai smile.gif matyt nekyla niekam klausimų...

Norėjau pasidomėti kaip sekasi visiems čia sveikti? Norisi išgirsti kokių žinių.

(O aš jau vėl su nauju nerimu... tikiuosi bus viskas gerai.. negali juk visos nelaimės užgriūti vienu metu sad.gif )
Atsakyti