Oi, mamytės, kaip mums sunku

Pradėjom gi į darželį vaikščiot, ir deja pildosi mano baisiausi košmarai - taip bijojau, kad bus blogai dukrai, o yra galim sakyt dar blogiau

Auklėtojos tai lyg ir pusė velnio, bet nepasakyciau, kad labai švelnios būtų... Bet kita vertus, nereik norėt, kad būtų kaip mamytės... Bet manau, gal mes patys per daug opiai vaiką auklėjom, net nežinau, kas čia dabar kaltas, tačiau vaizdelis oi nekoks: vaikas nuo ryto klykia kad neis i darželį, atvedus verkia, maldauja :mamytte, pasilik"

Išprotėt gali... Kai ateinu pasiimt, vargšutė visa nesava, iš kato ima verkti su tokiu skausmu, kaip niekad namie per visą savo gyvenimą nėra verkus tokiu graudžiu verksmu... Siaubas žinokit. Atsigauna, apsiramina netoli namų, po piet jau pradeda namie žaisti, kaip normalus vaikutis. Baisiausia, kad daržely ji BIJO vaikų, neima nė vieno žaislo, tik tai, ką atsineša iš namų.
Tai vat, išgyvenu baisų košmarą. O sunkiausia tai, kad prie vaiko reikia šypsotis, sakyti, kad darželyje gerai, kad nėra taip blogai, kad mamytė myli, kad ateis pasiimti, ir pan. Negaliu palūžti, reikia atrodyti, kad man nebaisu. Tačiau labai abejoju, ar ji ilgais eis... Tiesa, pamiršau pridurti, ryte pasilikusi daržely, kai tik išeinu, ji vemia. Nuo nervų. Taigi, ne kas. Gal turit komentarų?.....