Nežinau, gal aš kvaila, bet jei gydytoju pasitikiu (o su šeimos gydytoja mes tikrai radę bendrą kalbą) tai ir jos skirtais vaistais vaiką gydau. O jei pasitikėjimo nėra, reikia keisti gydytoją.
Nes aš asmeniškai, medicininio išsilavinimo neturiu ir kad ir kaip išmanyčiau vaistus, manau gydytojo pritarimas yra labai svarbus.
Beje paklausiau dėl monkastos (vakar kaip tik buvau vaistų išsirašyti) na, pasiskundžiau, kad ne kokie atsiliepimai. Ir mažėlis mano agresyvokas pasidaręs.
Pasiūlė gydytoja pabandyti Mafenstra. Jis irgi generikas, bet firma, sakė daug patikimesnė. Dabar bandysim, žiūrėsiu kaip ten bus.
Gal kas bandėt?
O dėl Fliuksotido, mes naudojam. Pulmonologė liepė mažėliui po mėnesio nutraukti. Nu bet negražiai jis man kvėpuoja nors tu ką. Nutrauksiu - paūmėjimas garantuotas. Mano manymu, jau geriau kvėpuoti hormonus, bet normaliai lankyti darželį, nei kad nutraukinėti ir sėdėti namie ar dar geriau ligoninėj. Šeimos gydytoja mano nuomonei pritarė.
Kol nekvėpavom vaistų, ėjimo į darželį rekordas buvo savaitė. Vidurkis - trys dienos. Ir po mėnesį namuose. Dabar abu lanko kaip normalūs vaikai. Serga ne daugiau ir ne ilgiau nei kiti. Jei paūmėjimas nestiprus mes net nenustojam lankyti darželio.
Pamiršom kas yra ligoninė, juo labiau reanimacija. tfu tfu tfu...
Pati vaikystėj sirgau kaip dabar mano vaikai. Astma diagnozuota nebuvo, nes tuo metu astmininkai buvo tik tie, kurie iki antro aukšto negalėdavo patys užlipti.
Kažkuri mama rašė, kad jai buvo tas pats, ji išaugo ir viskas baigėsi. Man irgi, bet aš vis dar atsimenu, kaip atsibusdavau naktim nuo oro trūkumo, nes negalėdavau jo įkvėpti. Tokiu atveju draskydavau sofos atlošą ir laukdavau ryto. Taip tęsdavosi po tris paras kaskart kai sirgdavau bronchitu. Vieninteliai plečiantys buvo eufilinas. Poveikis nulinis. Išgerti buvo visi tuo metu egzistavę antibiotikai, jau gydytoja nebežinojo ką berašyti. Nelinkiu to patirti savo vaikams.
Labai džiaugiuosi, kad buvo surastas būdas palengvinti tokiems vaikams gyvenimą.