Alfonsas Dodė. Laiškai iš mano malūno.
Gerai, kad seniau buvo mada knygas pirkti ne po vieną egzempliorių, ir dar gerai, kad seniau žmonės turėjo tokį šeštą pojūtį geroms knygoms. Tai gerai paieškojus, suradau dar kelis tos knygos egzempliorius.
Net jei nemėgstate klasikos, apsakymų ir Provanso, vis tiek turėtumėt paskaityti šią knygą. Net jei nepamėgsit klasikos, net jei neatrasit tokio įdomaus žanro kaip apsakymai, vis tiek negalėsit nesižavėti nuoširdžia Provanso dvasia parašytais kūrinėliais. Prancūzų rašytojui Alfonsui Dodė rašyti sekėsi jau nuo paauglystės, o Laiškai iš mano malūno laikoma viena geriausių jo knygų. Rašytojui buvo tik 26 metai, tad belieka tik spėlioti, iš kur tiek pastabumo, šilumos, Provanso aromatų ir garsų
Knyga vertinga, nes joje yra ir daugiau autoriaus kūrybos: ištraukos iš knygos
Pirmadienio apsakymai, apie užkariautą, bet nenugalėtą Prancūziją
(- Vaikai! [...] Šiandien jums paskutinė prancūzų kalbos pamoka. Todėl prašau jūsų klausytis kuo atidžiau. aps. Paskutinė pamoka, psl. 127). Labai sentimentali istorija apie meilę ir pasiaukojimą
Gražioji Nivernietė. Ir pagaliau
Nepaprasti Tartareno iš Taraskono nuotykiai apie Tartareną, kuriame gyveno ir Don Kichoto, ir Sančo Pansos sielos
(Jūs suprantate, kaip jie ten blogai sugyveno! psl. 203). Skaitai ir supranti, kodėl rašytojo karjerą lydėjo pasisekimas.
Tik gal dabar jam tarp gausybės knygų nelabai lengva išlikti pastebėtam.
Valandėlę įsivaizduokite, brangūs skaitytojai, kad sėdite prie ąsočio kvapnaus vyno ir kad jums kalba pats senis fleitistas [...] (psl.10).
Įsivaizduoti tikrai nesunku. Nes taip įdomiai parašyta
Man labai patiko.
Įsitraukiau į sąrašą knygų, kurias norėčiau perskaityti. Sudomino. Bet kada aš ją skaitysiu, kai dar tiek neskaitytų stovi lentynoj pas mane.
yra mano bibliotekoj, tai kai tik turėsiu kada, tai pulsiu ją skaityti.