Turkija

Maniškiai tokie:

Turkija. Apie šitą šalį girdžiu labai senai, o joje apsilankiau kone paskutinė iš lietuvių O ir kelionė buvo suorganizuota gan spontaniškai. Pavadinom ją kelione dėl vaikų, nes ypač mano mažajam labai reikjo saulės. Anksčiausiai ėmė siūlyt būtent Turkiją...

Balandžio dvidešimt pirmąją anksti ryte pakilom iš Vilniaus oro uosto. Jau prieš devynias leidomės Antalijoje. Už borto plius trylika ir lengvas lietus Kaip ieškantiems saulės vaizdelis nekoks... Bet lietus greit liovėsi. Mūsų viešbutis vos 40 km nuo Antalijos. Pasirinkom holiday villadge tipo viešbutį Club Salima Beldibi miestuke. Žinojom, jis numylėtas rusų, bet nelabai kreipėm į tai dėmesį, nes visa Turkija jų numylėta, taigi susidūrimas su didžiąja tauta (taip mes juos vadinam tarpusavy, kad nesuprastu ) neišvengiamas...
Ką gi, lietus baigėsi, saulė kyštelėjo nosį pro debesį... Valio. Atostogos.

Keli trumpi žodžiai apie viešbutį, jei kas sugalvotų į jį važiuoti.
Numeriai nėra labai įspūdingi - užkliuvo plytelės ant žemės miegamajam, bet turbūt tik dėl to, kad ten buvom balandžio mėnėsį. Vasarą turetų būt maloni gaiva nuo jų, o pavasarį - nemalonus šaltis... Kambariai kuklūs, bet tvarkingi.
Teritorija milžiniška, labai žalia, daug medžių.
Maistas tikrai neblogas. Normalios mėsos žinoma nėra, bet salotų, mano mylimų baklažanų įvairiam pavidale, vištienos - į valias. Pasigedau jūros gėrybių. Per savaite tegavom skumbrę keptą arba troškintą... Na bet čia gyvenimo smulkmenos. Maistas skanus tikrai, neprikiši. Spec. meniu vaikams. Ten nėra aštrių prieskonių, maži staliukai ir nuolat sedinčios Kids club merginos, telikas su multikais.
Gėrimai irgi negausūs, bet ir čia mes neišrankūs. Efes alaus buvo, abiejų spalvų vyno irgi. O kur dar mano dievinama anyžinė degtinė, džinas, vodka (jos galėjo ir nebūt). Gazuoti gerimai, šerbetas, sultys, naturaliai spaustos tiesa už AI priklausė tik per pusryčius.
Animacija - štai kur šio viešbučio arkliukas Taip vaidinančių ir šokančių animatorių nemačiau niekur. O vaikams kokie užsiėmimai Pries Velykas dažė kiaušinius, kitą dieną kepė sausainius, trečią atėjo štai kokie



O ir suaugusiems buvo kas veikia. Pagarba ten dirbantiems animatoriams. Aria jie kaip turi but, gauna už tai grąšius. Susidraugavom su Kolia (Nikolajum iš Ukrainos). Daug iš jo sužinojom. Žodžiu, animacija ten tikrai super.

Hammamas - dar viena vieta šiame viešbuty, prieš kurią keliu keuprę. Na gal ir nepigu, bet masažistai stiprūs (kai kurie ir grieko verti ), procedūros tikrai geros. Derėtis būtina, nes nuplėš kaip turi būt

Taip mes ir leidom tingias dieneles viešbuty... Per Velykas padarėm atrakciją visiems - atsivežėm iš Lietuvos kiaušinių lipdukų ir prie arbatos katilo užpylėm kiaušinius karštu vandeniu juos "nudažėm". Buvo net fotografuojančių
Bet juk turėjo būt tam galas...

Išaušo pirmadienio rytas. Aštuntą mūsų nuomotas Hyundai H100 autobusiukas buvo prie vartų, kaip ir mes - pasiruošę keliauti
Nuomavomės jį vienai dienai. Mokėjom 100 dol. Na o kuro kainos ten nemenkos, kas ir lėmė mūsų 7 žmonių kompanijos sprendimą imti vieną brangią, o ne dvi pigias mašinas.

Kelionę pradėjom nuo Göynük Canyon. Šitam puspaliuky rasit daug foto http://www.panoramio.com/photo/1945493. Nuo Beldibi jis visai netoli. Kemero link. Yra nuoroda nuo atostrados. Važiavom važiavom trinkelėm klota gatve, paskui trinkelės baigėsi, prasidėjo gruntinis kelias, kol galų gale neatsirėmėm į žalius vartus. Įėjimas penkios lyros. Ir štai ką mes ten radom

















Kanjonas kyla 2 km i viršų. Paskutiniai keli šimtai metrų tik žemyn. Vanduo ledinis. Vasarą organiuojamos kelionės vandeniu pėstute su gidu į patą kanjono vidų. Mylintiems kalnus šita vieta tikrai patiks.




Papildyta:
Po kanjono lėkėm į Phaselį. Jis irgi netoli. Nuorodos labai aiškios. Ant įvažiavimo į pati miestuką - portas. Mokėjom po 8 Tl už suaugusį žmogų. Vaikai neapmokestinami. Ima tik lyras. Jokiu eurų, jokių dolerių. Atsiskaitinėjom kortele, kad ir kaip prigąsdinti del jos buvom, nes lyrų neturėjom. Rinkliava valstybinė, tai nieks musu taip ir neapgavo

Tai senovinio prekeivių miesto likučiai. Jų ne taip ir mažai. Pradžioje pasirodė niūroka, bet kai užlipom į amfiteatrą, kai pamatėm pirčių kompleksą, buvusią centrinę gatvę - net ir visai nesidomintiems senove širdelė suvirpėjo...

Buvusios fotoreportazu temos
2009 metu
http://www.supermama...howtopic=468221
2010 metu
http://www.supermama...howtopic=568345

Toliaus patraukėm Cirali link. Ten mūsų tikslas buvo pamatyt Chimeros kalne degančias ugneles. Nusukę nuo pagrindinio kelio (jis ten vienos juostos į viena pusę), tuoj pat serpantinais ėmėm leistis žemyn. Stabdžius nuomata mašina turejo Visur buvo rudos nuorodos Chimeros, taigi mūsų atimtas iš nuomos kontoros žemėlapis nelabai tebuvo naudingas... Kaimai jų baisoki, bet net ten ant tvorų yra nuorodos. Kaip ten pravažiuoja dideli autobusai man liko mįslė...

Pagaliau atvažiavom iki Chimeros kalno. Parkingas po medžiais, kaina 3.75 Tl. Čia jau be problemu suėjo doleriai Į kalniuką lipt takučiu... Štai tokiu...



... tik aštuonis šimtus metrų... Dienos metu saulutė ir balandį kepino pakankamai. O kur dar mažius ant rankų... Žodžiu buvo linksma
Viršuje štai kas







Kažko man ten trūko Negaliu pasakyt ko, gal tamsos, kad tos ugnys įspūdingiau atrodytų, gal tvarkos, o gal nuotaikos... Tiek to - pamatyt kartą verta...

Nusieleidę nuo Chimeros patraukėme į patį Ciralį. Buvo minčių važiuoti į Olympos miestuką, bet jis kalnuose, o jūra čia, vietoje. Prie jos ir patraukėm...
Gal dėl to, kad nesitikėjom, o gal vėl dėl nuotaikos, aplankyta Cirali pakrantė, garsėjanti kaip vežlių perėjimo vieta, man pasirodė kažkokia nežemiška... Pats miestukas toks kaip ir visi turkiški - troba ant trobos, palėpė ant palėpės, visi juodi, tamsiais rūbais, o čia paukšt - tiek šviesos, žydra jūra, balti akmenys, ant bangų lengvai besisupantys laivai ir restoranų stalai tiesiog ant smelio... Užstrigo baltos staltiesės, plėvesuojančios nuo vėjo...

Labai tau ačiū Lauksime tęsinio.

Pasivaikšinėję paplūdymiu, prisigaudę gražių vaizdų patraukėm tolyn. Grįžom tuo pačiu serpantinu iki pagrindinio kelio ir pasukom Antalijos link. Galėjom užvažiuot i Ulupinar, bet vaikai sumigo. Kaip dabar suprantu, tame miestukyje būtume radę upę, žvejybos vietas (tai dalis gamtos parko). Kam idomu, vaizdai cia http://www.panoramio.com/photo/31059
Neatsispyrėm pagundai užvažiuot į patį Kemerą - tik tam, kad žinotume, kas ten. Nieko ten ypatingo - parduotuvės, gatvės, viešbučiai, bet turiu pripažint - vaizdas gerokai gražesnis negu mūsų kaime Beldibyje... Pasigedau aš Beldiby pasivaikščiojimui skirtų gatvių, oi pasigedau... Po 5 metų į Bodrumą žvalgysiuos, tikrai ne į Kemerą
Taigi, ekipažas išgriuvęs, o mes tiesiu taikymu į Antaliją. Įvažiavus į miestą tenka susikaupt - eismas nemenkas, bet viskas kaip ir aišku. Taikom į patį centrą, kur jachtų uostas. Turim schemą, bet faktiškai važiuojam pagal nuojautą, na ir atvažiuojam Parkingas tuščias. Kaina 3 e arba 4 dol. Lyrom žinoma būtume mokėję pigiausiai, bet jų neturim... Vyresnieji vaikai atsibunda, o mažasis - parpia toliau. Šį kart kišu jį į vežimą ir pirmyn...
Eilinį kart po gamtos mieste nematau ką veikt. Bardakas kažkoks. Kelias akmeninis, vežimu važiuot faktiškai neįmanoma (jau nervas ima). Prekeiviai čia daug aktyvesni, naglesni.
Įsiminė turkiškų ledų pardavėjas. Įdeda ledą į vafliuką, o tas ledas toks tąsus. Prikabina kaušelį ar kokį ten biesą iš metalo, kuris turi ilgą rankeną ir tau prieš nosį paukšt... Aš net išsigandau, o ne vienas vaikas čiumpa taip pateikiamus ledus. Tada jau tėveliams reik mokėt. Pati foto nepadariau, bet va internete radau



Žodžiu, pasivaikščiojom ten kokį pusvalandį, ir visi draugiškai nu taaaaip užsimanėm į viešbutį
Na o pats Antalijos centras labai mini, labai daug žmonių, labai nemažai laivų, o jau prekeivių prekeivių...



Pabėgom iš ten gan greit. Tiesa vaikai ledų (ne turkiškų, o paprastų) visgi išsireikalavo Nustebom, kad kaina palyginus su kitais Europos miestai nebuvo labai jau baisi. Porcija iš 2 rutulių kainavo 2 dol.

Dar pusvalandukas ir mes viešbuty. Vyrai suskubo grąžint automobilį - kam jis mums iki ryto kabos...

Po savarankiškos kelionės visus užplūdo labai dviprasmiški įspūdžiai apie šitą šalį. Kol sėdejom viešbuty, iškišom norį į savo kaimą, buvom susidarę įspūdį, kad turistas čia kaip kokiam zoo sode žvėriukas - uždarytas, gerai šeriamas, linksminamas, sėdi tvarkingoj aplinkoj, o už tvoros toks bardakas. Po to kai pavažinėjom, supratom, kad gal taip ir nėra.
Gamta nuostabi. Tauro kalnai irgi šiek tiek skiriasi nuo Tatrų, Alpių, Balkanų. Turi jie savo žavesį. Jūra, jūra - nepakartojamo žydrumo, ryškių spalvų. Griuvėsiai, senove dvelkiantis palikimas. Chimeros primena gamtos stichiją... Bet kur žmogus, ten visgi liko ta nuomonė - bardakas...

Paskutinę dieną vyrai nusipirko kelionę plaustu. Pirko iš Tezų, bet iš tikrųjų vietiniai už tvoros pardavinėjo dvigubai pigesnę. Na bet atostogos, paskutinė diena, niekas nenorėjo sukt smegenų, tai pasirinko brangesnį ir patikimesnį variantą.
Štai keli kadrai iš jos





Įspūdžiai irgi tokie so so - pusę numatyto laiko užėmė kelionė pirmyn ir atgal (kol visus surinko, paskui kol visus išvežiojo po viešbučius). Pačio plaukimo buvo gal valanda. Paskui pietūs, pramogų parkas...



Juokiausi - tegul džiausgiasi, kad nevežė į parduotuves

Vakare viską darėm paskutinį kartą... Truputį liūdna buvo - ką besakyčiau, patiko ten mums. Atsisveikinom su Kolia, pasidarėm foto atminčiai, užsisakem pusryčių dėžutes rytojui (nieko gero).

O va štai kokių nelegalių viešbučio gyventojų turėjom - ir ne vieną



Ryte autobusas vėlavo 15 min. Užtat spėjom užkąst... Vairuotojas vežė turkiškai - pusseserės pirmokas gale apsivėmė. Kokius 3-4 kat lėkėm per raudoną, nors vėluot tikrai nevėlavom... Oro uoste atsisveikinom su Ingrida (Tezų gide). Atminimui iteikėm paskutinę likusią dešrą ir šokoladą Duty free užsipirkom raki, nes ji ten iš ties pigi palyginus su mūsų kaimo Bazaar kainom...
Lauktuvių vežėm ne tik raki. Pirkau ir baklava, ir pišmane, ir lukumo, ir alyvuogiu muilo, ir turkiškų rankšluosčių, ir pora magnetukų, ir vaikiškų apyrankių su akutėm. Žodžiu visko po truputį. Kitą kart jei būsiu toj šaly, būtinai pirksiu odinę striukę...
Vilniuje nusileidom pirmą valandą dienos. Lauke buvo +23 Saulę parsigabenom namo

Sėkmės visiems keliaujantiems. Gerų atostogų

Didelis dekui Padarei pradzia Malonu matyti matytas vietas. Cirali jus varete i kita gala, o mes likome ten kur laukinis labiau papludimys, na arciau Chimeros. Ten man labai patiko Tiesa, Olympos kaip ir ne kalnuose . Jis visai salia juros, ten ir papludimys yra, ir griuvesiai, ir hipiski "viesbuciai".
O Cirali tai man jis kazkaip net i kaima nepanasus tokia kaip didele sodu bendrija kazin kiek ten realiai gyvena, nes labai daug tokiu kaip vasarnamiu, kita dalis tokie pensionai atostogoms.

Na gal tik taip parasiau - kalnuose. Privažiavimas iki Olympos per kalnus, o jis pats upes slenyje.
Va va - sodu bendrija - pats taikliausias pavadinimas Cirali Man kai kur dar ir i tabora panasu buvo, bet ten kiek pensionu visokiu... Ir turistu kiek...

Idomiausia, kad kainos ten lyg ir nemenkos apgyvendinimui.
O siaip paskaicius uzsienio turistu marsrutus pakrante nuo Fetijos, tai buna: Olu Deniz, Patara, Kas, Cirali (Olympos), Antalija. Visi turistiniai rezervatai aplenkiami Taip jie ir su rusais beveik nesusiduria

Oooo, ir mano fotoreportazas itrauktas einu ziuret nuotraukyciu su kava

Labai megstu gerus fotoreportazus su ten pabuvojusiais, matosi, kad zmones su tais vaizdeliais susiliejo, susigyveno, iagyveno ir tikrai dziaugiasi aplinka - jauciasi nuotaika.
Reportazai be zmoniu man kazkokie be gyvybes, lygiai tas pats, kaip is googles istraukti paveiksliukai. Tokius dazniausiai praleidziu, nes del autorystes nera jokiu garantiju.