QUOTE(ievoole @ 2011 05 20, 16:58)
Laba 
matyt ir man reikia prie Jūsų prisidėti, nes viena savo skausmo ištverti negaliu.. bandau save kaltinti, bet nėra dėl ko ir artimieji nesiima su manimi į kalbas, nes žino, kad pradėsiu save kaltinti, kad nieko nežinojau apie šią ligą(meningokokinę infekciją) nors aš ir negalėjau žinoti, nes niekuomet tarp artimųjų nebuvau susidūrusi, kai man jau rūpėjo mažylių ligos.. bet esu mama ir norėjau, kad mano vaikiukas dabar būtų su manimi
Kai turėsiu jėgų viską atsiminti pasipasakosiu Jums, kad Jūs ateityje išvengtumėte to siaubo arba bent jau būtumėte bandžiusi:wub:
matyt ir man reikia prie Jūsų prisidėti, nes viena savo skausmo ištverti negaliu.. bandau save kaltinti, bet nėra dėl ko ir artimieji nesiima su manimi į kalbas, nes žino, kad pradėsiu save kaltinti, kad nieko nežinojau apie šią ligą(meningokokinę infekciją) nors aš ir negalėjau žinoti, nes niekuomet tarp artimųjų nebuvau susidūrusi, kai man jau rūpėjo mažylių ligos.. bet esu mama ir norėjau, kad mano vaikiukas dabar būtų su manimi
Kai turėsiu jėgų viską atsiminti pasipasakosiu Jums, kad Jūs ateityje išvengtumėte to siaubo arba bent jau būtumėte bandžiusi:wub:
stiprybės visai jūsų šeimai...junkis prie mūsų, nes pati puikiai patyriau, kad tik tie žmonės, kurie tai išgyvenę, supranta...kiti domisi tik iš mandagumo....QUOTE(ievoole @ 2011 05 20, 19:16)
tikrai, kad ypatingą dieną, tą rytą labai vieniša jaučiausi nors ligoninėje buvo visa šeima kartu, nes gydytojai stebėjimui naktį liepė atvežti pirmąjį sūnų, tai nuo 2h. nakties po truputi susirinko visa šeima, nes mums buvo taip lengviau.. mūsų labai daug.. vyro šeima.. mano šeima.. tėvai.. broliai.. sesės.. visi buvom lyg zombiai, kaip rodo per filmus.. nieko nematėm, negirdėjom, neužuodėm.. 2h. mus paguldė į palatą, 5h. pajungė lašelinę.. 7h. sulašėjo.. iki 10h. laukėm kraujo tyrimų atsakymo ir reakcijos į sulašintus vaistus, temperatūros nebuvo, kraujo tyrimai geri, bet taip pat buvo ir mano mažyliukui, tai gydytojai, kurie tikrai stengėsi dėl mano angeliuko pasiliko brolį dar po visko reanimacijoje stebėti.. išsiuntė mus su vyru pailsėti, tai aš iškarto nuvykau į bažnyčia, ten galėjau verkti, nes iki tol nesuvokiau, kad galiu tai padaryti.. visiems buvo labai sunku aš negalėjau taip lengvai pasiduoti.. vyras grįžo pailsėti ir nieko neįleisti į Ąžuoliuko kambarį, kad nei vieno daikto nepaimtų, kad nieko neišskalbtų, neišplautų nei vieno indelio, buteliuko.. nes pilni namai prigužėjo mūsų artimųjų, mano geriausia draugė, kuri labai norėjo padėti, sutvarkė namučius, padarė pietus, pavaišino visus kava, arbata.. ji norėjo aptvarkyti ir kambariuką, kuris buvo apjauktas, nes broliukas be mamytės priežiūros namie buvo labai įsijautęs, apipaišė sienas, išmėtė broliuko žaisliukus, bet vyras užsidaręs vaikų kambaryje pratūnojo kol laukė skambučio iš ligoninės, nes gyvename šalia Santariškių dėl to ramiai išvažiavome, jautėme kad Adomui tikrai viskas gerai. Daktarai paskambino, kai Adomas pradėjo siautėti, nes jam ten buvo nebeįdomu ir jau norėjo pietų miegelio, apie 13h. Vyrui nuvažiavus gydytojai dar prie jo akių išspaudinėjo kiekvieną Adomėlio kūno vietelę ir tikrino ar neatsirado dėmelių, kuriu jie nepastebėjo per tą laiką ir dar paėmė kraujuko. Paleido namo.
Dėkojau Dievui, kad bent vieną sūnų paliko ir visiškai sveiką
labai gerai su Jumis jaučiuosi, matyt dėl to, kad Jūs mane tikrai suprantate
Papildyta:
mano mama sako tą patį, kad mano mažylis man padovanojo tykėjima Dievu
nes buvau nuo jo atitolusi, bet kai praradau sūnų supratau, kad jis yra ir atsiuntė angelą, kad parodytų koks iš tiesų turėtų būti mano kelias
Dėkojau Dievui, kad bent vieną sūnų paliko ir visiškai sveiką
labai gerai su Jumis jaučiuosi, matyt dėl to, kad Jūs mane tikrai suprantate
Papildyta:
mano mama sako tą patį, kad mano mažylis man padovanojo tykėjima Dievu
nes buvau nuo jo atitolusi, bet kai praradau sūnų supratau, kad jis yra ir atsiuntė angelą, kad parodytų koks iš tiesų turėtų būti mano kelias po savo angeliuko netekties pastebėjau ir aš, kad Jo netektis grąžino tikėjimą, kuris buvo išblėsęs...negi tokia buvo viso to kaina.....
QUOTE(Tauskute_ @ 2011 05 20, 20:07)
noretusi labai kad ne be butu nauju angelu mamu , bet deja toks gyvenimas, toks likimas , kad mes ne vienos tokios esam , o musu daug tik viena kita isdrista prisijunkt prie musu, as pati needrasiai prisijungiau prie jusu , bet va jau penktas menuo eina po truputi kai prisijungiau prie jusu angeliuku mamytes. Kaip greit dienos , savaites , menesiai prabego , o man atrodo kad namo grizau is ligonines tik vakar ... 
labai daug angelų mamų tiesiog kenčia....vienos...po netekties mano pažįstamų tarpe labai daug mamų atsirado, kurios prisipažino, kad jos taip pat augina angelus...kas keisčiausia prabilo vyresnio amžiaus moterys ir, kad jos yra angelų mamos, tai net minties nebūtų galėję kilti...matyt mes ieškom vienos kitų ir atsiveriam tik tiems, kurių širdies skausmai panašūs
