Rodezijos ridžbekai

Jeigu rodosi, zegnokites. Sunys - ne verslas. Ne parduotuveje dirbame, kur kiekvienam "klientui" reiktu pasistengti parduoti "preke." Suo - seimos narys, gyvas padaras. Jus kazkaip tai tu elementariu skirtumu tarp negyvos prekes ir suniuko niekaip neisisavinate.

Veisejo darbas - pratesti kraujo linijas ir tikslingai uzsiimti kokybisku veisimu, o ne pridauginti kruva bet kokiu suniuku ir patenkinti kiekvieno pirkejo kainos (ir veisejo kalbejimo tono) reikalavimus. Cia - ne parduotuve. Cia mes dalijames informacija apie savo sunis ir pasakojame apie savo nuotykius, o ne bandome sukti suniuku pardavimo versla. Daug metu bendraujame ir tikrai nesiputojame, kaip jums cia "rodosi."

Zmones, kurie rimtai domisi veisle, kartais laukia metus, du ir netgi tris, kol gimsta ju issvajotas suniukas. Be nuosirdaus bendradarbiavimo su veiseju ir didelio pasitikejimo vienas kitu, toli nenueisi. Aisku, labai lengva rodyti pirstais ir aiskinti, kokie susireiksmine tie veisejai, juk galetu sugalvoti kaina ir parduoti suniuka kiekvienam paprasiusiam, bet jus aiskiai nesate dirbusi prieglaudoje ar pan. istaigoje, todel ir nesuprantate, KODEL tai negalima elgtis. Toks veisimas-pardavimas, suniuku sudaiktinimas, ir yra didziausia geda.

P.s.: lauksiu naujos musu zinuciu iskarpu "analizes" ir pasmerkimo

Na, Pumpum, kaip tamstai atrodo tokie pasisakymai? Ramūs? Draugiški? Pamaldūs? Taktiški?

Pirma, aš neturiu pretenzijų nei šuniukų kainai, nei man kyla klausimų, kodėl jinai tokia. Daugelis klausiančiųjų taip pat neturi. Aišku, visokių yra, tačiau jūs iš anksto puolat putas drabstyt, kad aš ar kas kitas nori šuniuko už pigiai/pigiau, jus verslu kaltina ir jūsų pinigus skaičiuoja. Aš gi matau iš arti kačių veislyno darbą ir puikiai žinau, ir kokie žmonės skambina, ir kiek pinigų uždirbama ir kiek aplamai pradirbama
Tai kodėl jums galvoj tik pinigai ir pinigai? Aš dar net nepasakiau to žodžio, o jūs - kaina, šuniukas - prekė ir panašiai. Dovanokit, bet jei žmogus dar neapkaltintas puola per aršiai gintis, man primena posakį - vagie, kepurė dega.

Antra, veisėjo darbas nėra tik krušti šunis, atsiprašau už tą žodį. Man labai gaila, kad jūs savo darbą taip siaurai suprantate - tai tas pats, kas pasakyti, jog mūrininko darbas yra plytas nešioti, o ne statyti pastatą. Man toks vaizdas, kad jūsų supratimas paprastas - kruša šunis belekokius - daugintojas, kruša šunis nebelekokius - veisėjas. Ai ne, atsiprašau, ne kruša, o pratęsia kraujo linijas
Žmogau!
Žinoma, be šito nebus veisimo, negerės veislė ir panašiai. Bet lygiai taip pat į tai įeina ir užtikrinimas kiekvienam šuniukui gerų, normalių namų, net jei tas šuniukas nebus toliau veisiamas. Jūs irgi turėtumėt būti tuo suinteresuota, jei mylėtumėt tuos šuniukus. Čia kaip savo vaiką ištekint - na, pas normalius veisėjus
Tuo tarpu dabar atrodo, kad norite tiesiog surasti tiek turtingą žmogų, kad jis net neabejotų tą šuniuką įpirksiąs (dėl to neklaustų kainos, koks skirtumas, vis tiek galiu sau leisti), ir viskas.

Veislynas tikrai tik labai retu atveju duoda kažkokį pelną - normaliai veisiant, nepasipelnysi. Veisėjo darbas didele dalimi yra idėjinis. Tai iš kur ta didybės manija, kad jums turi lįsti į vieną vietą, o kitaip galite sau leisti visus aploti?

Kad jūsų šunys parodose laimi? Ar čia taip sunku patikėti, kad ne visiems svarbios parodos, rezultatai ir panaši pakazūcha?
Ji reikalinga tik jums, veisėjams, kad kvalifikuoti specialistai įvertintų jūsų augintinį kaip veislės atstovą, geru keliu einat veislę gerindami ar blogu. Na, dar sportiniais sumetimais

O veislės gerinimas savaime yra kas? Tai yra kūrimas gražesnių, stabilesnių, sveikesnių šunų. Teisingai? Bet nereikia užmiršti, kokia yra šuns paskirtis. Ne, ne liūtus medžioti, ne šeimininką puošti.
Šuns paskirtis yra mylėti ir būti mylimam.
Mylės jie besąlygiškai visi, o vat kad jis būtų mylimas, t.y. atitiktų savo paskirtį - tai jau reikia jums, veisėjams pasistengti, ir kiekvienam šuniui rasti Jo Žmogų, kuris atitiktų jo poreikius. O jūs ką darot? Putojat kaip nedokumentinis vokiečių aviganis, ir žmones baidot. Šunų poreikiai jums katroj vietoj?

O kokie yra šuns poreikiai? Parodose gauti kuo daugiau medalių? Susirasti vyrą/žmoną su medaliais ir gerais kraujais? Abejoju Patiems šunims reikia turėti šeimą ir būti mylimiems beigi teisingai prižiūrimiems.
O ko reikia šuns šeimininkui? Jam reikia turėti ką mylėti ir kuo rūpintis. Tai esmė. Mirus šuniui, retas kas prisimena, kaip tas šuo gerai teritoriją saugojo, o dažniausiai prisimena, kaip tas džiaugdavosi šeimininkui grįžus, kaip žaisdavo, ką mėgo ėsti, kaip mėgo būti glostomas ir panašiai. Kaip manot, kodėl?

Klausimas - kodėl tada prioritetas šunims iš veislyno, o ne šunims iš gatvės, nes mylėti puikiai galima belekokį? Todėl, kad daugumai žmonių šuo iš rimto veislyno - tai yra tiesiog šuo, kuris, tikėtina, bus stabilesnis, sveikesnis, gražesnis. Aišku, yra tik tikimybė, kaip tu už jį duosi garantiją - už savo vaikus, ir tai negali. Už save negali net

Ir va esmė ta - veislyną paprastai žmogus renkasi, kai dar neturi šuniuko - neturi, tai ir nemyli. O kol nėra meilės, vadovaujiesi racionaliais kriterijais - genealogija, veislės ypatybėm, kuo reiks šerti, kur kiek vedžioti... Ir kaina
Paskui, kai jau tu tą šunį turi ir myli, viskas, kas išvardinta pasidaro nebesvarbu - tada jau tu šersi jį kuo priklauso, nors gal pats būsi nedaėdęs, vedžiosi kiek priklauso, nors neturi laiko, gydymui sukiši tokias sumas, kokias pasakys, ir džiaugsiesi, kad pasveiko... Tada jau nebebus jokio racionalumo, nes meilė neracionali Bet negali mylėti iš anksto.

Bet jei turi proto, tai pirmiausia vis tik blaiviai be meilės, t.y. be šuniuko, apsvarstai. Visus klausimus. Ir vienas iš jų yra kaina

Nuo to niekur nepabėgsi.

Jei žmogus klausia, kiek šuniukas kainuoja, tai dar visiškai nereiškia, kad jis jį sudaiktina ir kad smerkia tą jūsų kainą Jis tiesiog gal nori žinoti, kiek jam reikia taupyti, kad jį įpirktų! Va, vada po trijų metų, sutaupysiu tiek iki tada ar ne?
Ar jūs manot, kad jūsų minimi tūkstančiai eurų pas kiekvieną kišenėj voliojasi? Tas žmogus gali būti idealus šeimininkas šuniui, turėti idealiai tinkančias jūsų šuniui sąlygas, šunelis pas tą žmogų patekęs gal jausis kaip rojuj - bet dykai tai jūs jo vis tiek neduosit, t.y. žmogus vis viena patirs tas išlaidas. Tai kas čia smerkiamo, jei jis paklausia, kokio dydžio tos išlaidos bus??? Čia lygiai tas pats, kas paklaustų, kuo reikės tą šunį šerti. Turbūt irgi klaikus klausimas? Įsivaizduoju Jūsų atsakymą. Pagal atsakymą į kainą, jis būtų toks:
"Koks čia šėrimas, ką, manot, kad reikia šerti pigiausiai maistais? Taip, kainuoja, kainuoja, kodėl jūs norit šerti šunį kruopomis??? O jei jus kas šertų, kodėl jūs jį sudaiktinat!!! Aš - Veisėja, prie mano šuniukų eilės stovi, o jūs drįstat paklausti, kuo jį šert?!!!"
O gal žmogus stovi kokioj veterinarinėj vaistinėj piniginę atsidaręs ir nežino, kurį superpremiumo maišą imt, ką jis pas jus ėdė


Ot toks vat pas šunininkus bendravimas. Ot toks vat pas šunininkus šunų mylėjimas. Ot taip vat šuninkai socializuoti ir ant žmonių nepuola. Gal ir ne visi, bet kažkaip daug tokių. Aš jums kalbu apie žmonių ir šunų meilę ir kaip reikia toleruoti, o jūs man - apie pinigus, kainą ir savo didybę.

Jums tai tikrai turbūt negėda

Nu nereik taip putotis... Niekas nesmerkia pirkėjo, kai žmogus nori susiplanuot išlaidas ir klausia kiek kainuos šuns maitinimas, priežiūra, dresūra, vet. išlaidos ir t.t. Ir esu tikra, į tokius klausimus atsako visi veisėjai. Tai normalūs, logiški klausimai. Jeigu žmogus rašo (arba skambina ir sako) - labas, aš esu Jurgis, apie šitą veislę jau seniai svajoju, nes šita veislė man painka dėl bla bla bla ir bla bla bla, gyvenu aš bla bla bla, darbe praleidžiu tiek tai laiko per parą, šuniukui vienam tektų pabūt tiek tai tiek, vedžiočiau tiek ir tiek laiko kasdien, dar norėčiau užsiimti tokia ar anokia veikla kartu su savo šunimi.. Kaip manot ar aš patenkinsiu šios veislės poreikius? Ką šuniukas ėda, kiek reikės išleist kosmetikai, higienos priemonėms ir inventoriui, kiek apytiksliai kainuotų kasmetinė vet. priežiūra ir t.t. nu ir savaime suprantama, kokia šuniuko kaina...
Piktina, kai žmonės nesako net labas, o klausia kokia kaina ir daugiau nieko. Nes tai nėra esminis klausimas kurį jie turėtų užduoti. Niekas nesako, kad NEGALIMA klausti kainos ar yra BLOGAI klausti kainos. Bet yra daug svarbesnių klausimų, kuriuos turėtų užduoti žmogus prieš klausdamas kainos. Nes ta kaina, tai yra tik lašas jūroj lyginant su būsimom galimom investicijom.
Ir jeigu kažkam pasirodė, kad esu nedraugiška, kategoriška ir pasikėlus, išgirdęs panašų komentarą apie nusibodusius klausimus apie kainą kažkas pasijautė įžeistas, pažemintas ir suvartytas, tai sorry, man tai jau vienas iš kriterijų, kad žmonės ne mano pirkėjai. Jeigu dar nematę manęs ir mano šuniukų, nepabendravę, pasipiktino, kad išdrįsau matot papriekaištaut.. juk pirkėjas visada teisus...
Mano pirkėjas visų pirma gerbs mano indėlį, patirtį ir vertins galimybę naudotis mano sukauptomis žiniomis bet kada, kada tik jam prireiks. Net tuomet, kai ne tik per galvą glostysiu, bet ir kritiką ir pamokymus išsakysiu, galbūt net kategorišku tonu... Nes aš esu mama..taip, ok, šuns mama, bet mano numeris bus įvestas kaip greitojo rinkimo numeris šalia tikrosios mamos. Nes jo prireiks, kai šuo naktį sunegaluos ir dar keliais tūkstančiais atvejų. Kiekvienas atsirenka ir atranda savo pirkėją/veisėją. Kiekvienas turi savo kriterijus. Ir labai gala, kad Jums atrodo, kad mes tik krušam šunis su dokais ir dėl to manom turintys teisę su niekuo nesiskaityt... Aš asmeniškai nesiplėsiu, kiek aš įdedu į savo šuniukus NE PINIGŲ, o širdies, energijos ir fizinio darbo. Ir rinksiuos pirkėjus kaip norėsiu ir klausiu jų to ką manau reikalinga paklausti ir net nesivarginsiu bendraut, jeigu nepatiks išsakyta mintis, klausimas,požiūris.. Tai MANO teisė.Nes aš privalau surasti pačias geriausias pasauly rankas savo brangenybėms. Ir jeigu kažkam yra priimtinesni daugintojai, kurie nekelia jokių sąlygų, visada yra malonūs ir pardavę šuniuką , netrukdys savo skambučiais ir nelys su savo patarimais... , lai jie kreipiasi į daugintojus.
P.S. irgi ėjau pro šalį

*****, kai aš pirkau šunį, tai ir namų nuotraukas siunčiau, ir dėl dresūros tariausi, ir aiškinau, ką, kiek, kaip darysiu. Nes AŠ NORĖJAU TO ŠUNS! Samdžiausi žmogų, kuris mano 5 puslapių laiškus vertė iš lietuvių į lenkų. Nes AŠ NORĖJAU TO ŠUNS! Trenkiausi per visą Lenkiją 1000 km per plikledį ir tokią pūgą, kokios daugiau nepamenu. Nes AŠ NORĖJAU TO ŠUNS! O visa kita nublanksta...

Mes iš USA parsiskraidinom.. Ir klausėm iššsižioję ką veisėjai su 30 metų patirtim šneka ir stengėmės kiekvieną žodį užsikonspektuot.. O kaina.. Kiek kainuoja, tiek ir moki, nes tai nėra ir niekada nebuvo esminis dalykas, jeigu tu NORI to šuns. Su TOM charakterio savybėm, TA išvaizda, TA genetika. O jeigu tiesiog nori kažką mylėt ir mielo ištikimo šuniuko šalia, nekeliant jokių reikalavimų - tai pilnos prieglaudos, už dyką.

Visiškai sutinku. Jei būtų paprašęs dvigubai daugiau, tikriausiai būčiau mokėjus. Galbūt būčiau prašius dalimis, bet kažin ar atsisakius būčiau. Ir veisėjas, gal ne visada teisus, juk jis irgi žmogus, su sava patirtim, su sava nuomone ir panašiai.
Man irgi ilgai, jau po pirkimo, sakė, kad maitinčiau taip, kaip jis maitina. Maitinau kiek kitaip, bet jo nesmerkiau - tai jo nuomonė, jo sukauptas žinių bagažas. Ir geriausias įvertinimas būna tada, kai veisėjas, gyvenantis už 1000 km, pasako: "kaip norėčiau, kad tu gyventum arčiau. Man patinka, kaip užauginai ir kaip užsiimi su šunim".

Sutinku su Seterių mama ir su Agne. Aš laukiau šuns du metus. Kai norėjau sužinoti kainą, parašiau tada Neishai pamenu, kai ji planavo veisti Neilą. Klausinėjau daug ir aišku, užklausiau kainos, nes paklausiau kiek man reikia sutaupyti pinigų per tą laiką. Kaina, aišku, buvo didelė, tuo metu man buvo gal šešlioka metų. Bet mes kalbėjom apie įvairias galimybes, susibendravom ir galų gale parsisiunčiau savo šuniuką iš la_vista_baby, nes jos turima kalytė man buvo gražiausia per amžius ir būtent labai iš jos norėjau šuniuko. Šuniukai skrido, juos sulaikė Danijoje. Per dieną aš nuvažiavau į Rygą, į Šiaulius, vėl į Rygą. Kitą dieną vėl du kartus į Rygą, bandant derinti kad juos atskraidintų. Paskui į Vilnių, paskui į Rygą vėl galų gale dieną naktį budėjom prie telefonų, lietuviai atsisakė antro skraidinto šuniuko į Lietuvą, nes jie laukė jau NET TRYLIKA DIENŲ ir nusipirko iš bet kur, bet kokį šuniuką buvusį tuo metu parodoje taigi į Daniją jų vaduoti vyko naujos šeimininkės iš Čekijos. Galų gale aš vykau parivežti Mūzos iš Čekijos. Nes aš LABAI norėjau šuniuko. Būtent šito. Ir aš ją labai vertinu. Nemanau, kad mažiau būčiau vertinusi jei nebūtų buvę visų tų nesusipratimų ir ašarų kol atsirado pas mane. Aš dabar žinau, kad Asta labai džiaugiasi, kad išlaukiau ir viską iškenčiau ir myliu savo šunį kaip savo vaiką. Aš aišku, viską padarysiu, kad šuniukai nepatirtų tokio streso keliaujant ir namuose pas naujus šeimininkus atsidurtų be jokių nesklandumų. Tačiau aš būtent ieškau tokių, kurie su manimi bendrautų. Kurie norėtų būtent mano šuniuko, o ne to, kurio vada greičiau, bile būtų ridžbekas. Ieškau, kas su manimi bendraus, o ne taip, kad kadaise užklausė kainos ir paskui man rašo po penkių mėnesių tai aš tikiuosi jūs man duosit geriausią šuniuką. Už ką? Aš jo net nepažįstu. Aš net nežinau ką jis veiks su šuniu, nes net anketoje užpildė kad nedomina nei medžioklė, nei agilty, nei parodos, nei joks sportas apskritai, o prie papildomos veiklos su šuniu padėjo brūkšnelį. Aš ieškau, kas vertins mano įdėtą darbą. Kas suteiks šuniukui pačias geriausias sąlygas. Kas mylės jį kaip savo tikrą šeimos narį ir supras kaip reikia auginti šunį. Aš turiu teisę tą daryti. Aš turiu pilną teisę atrinkti kam parduoti šuniuką. Ir tai jokiu būdu nebus žmogus, kuris man parašo nu kaina didoka, sumokėsiu, bet jūs man duokit geriausią kalytę vados atitinkančią visus standartus, tik aš aišku į parodas neisiu. O vėliau sužinojus, kad nesilaukia pasako tai gal jūs man galit pasakyt iš kur man pirkt, nes iš jūsų ilgai laukt, o man reikia dabar būtent. Aš su tiek žmonių susipažinau per tą laiką, kad Jūs neturit jokios teisės manęs smerkti ir aiškinti, kaip man bendrauti su pirkėjais, nes aš pati kadaise buvau pirkėja ir su tiek veislynų prabendravau, kad galų gale supratau, kaip reikia bendrauti, kad tikrai pasaulinio lygio veislynas man atrašytų į laišką. Manot jie bendrauja su visais? Tikrai ne. Čia tik mes Lietuvoj atsakinėjam į visų laiškus ir teikiam informaciją. Tačiau, kaip bebūtų, mes irgi lygiuojamės į tokius šunis, kurie būtų pripažinti ne tik Pabaltijy, bet ir kitose pasaulio šalyse, tačiau vis tiek bendraujam ir atsakinėjam į laiškus visiems, ko kiti veislynai užsienyje tikrai nedaro. Galų gale, ne Jums pamokslauti mums neturit tam JOKIO pagrindo.

O kiek kainuoja ridžbekas? Rodezijos?...

Jofana! Dar nesupratai, kad klaust negalima?

Aš irgi sutinku su tavo veisėju, kad puikiai Gralį užauginai pasigirsiu, kad ir Astukas mumis pasidžiaugia, kad Mūza nerealų gyvenimą turi. kad visur su ja išeinu, keliaujam kartu, šeriu gerai, užsiimam sportu, aktyviai laisvalaikį leidžiam, šunų kitų daug pažįstam. Aš labai to paties tikiuosi iš būsimų šeimininkų. Nenoriu tokių, kuriems šuo reikalingas kaip aksesuaras namų teritorijai saugot, kurie net nežino ką reiškia žodis socializacija. Noriu pačių pačių geriausių. Man labai svarbu, kam atiduoti šuniuką. Ir tiesiog širdis džiaugiasi kai susitinki su žmogumi ir matai, kaip jis bendrauja, kiek daug visko žino ir pasakoja ką norėtų veikt su juo. Galiu pliurpt apie tai valandų valandas, jaučiu kai žmonės man paskambina tai kartais ir užknisu juos, nes turiu tiek daug ką papasakoti laiškais bendrauju, ir kai žmogus dėkoja už suteiktą informaciją, kurią skaitė kelis kartus per atostogas, tai tiesiog džiaugiesi, kad kažkas tai vertina. Ir į patį žmogų kitaip pradedi žiūrėti
Papildyta:

kaip jums tai už dyką

Nusikliedėjot truputį. Kiekvienas, suvokiantis, kas Lietuvoje yra standartinė šeima, net nesigilintų ir burbulo nepūstų dėl tokio natūralaus kaip kaina klausimo. Nes jis yra esminis daugeliui šeimų, sakykit jūs ką norit. Ir išsidirbinėti iš jų negalima, nes po to ir klesti daugintojai.
Jūs gi siūlote apturėti ilgiausią pokalbį su veisėju, išsiklausinėti dalykų, kurie tarkim man dar absoliučiai nerūpi (maistas, dresūra ir tt). Į kiekvieną jūsų pavyzdyje užduotą mano klausimą ar paatviravimą apie svajones ir norus, atsidavęs veisėjas man smulkiai aiškintų, o galiausiai, kai sulaukčiau pagaliau TOS akimirkos, kai galiu pagaliau leisti sau paklausti kainos, ją išgirdus man tiesiog atsidarytų stalčius ir raudonuodama turėčiau atsiprašyti už sugaištą laiką (ne mano pačios noru, o per prievolę įtikti) ir atsisveikinti. Argi ne protingiau pradėti nuo kainos? Ir tada, jei ji prieinama, klausinėti visos tos šūsnies klausimų ir pristatyti save.
Taigi, darau išvadas, kad pagal pirmąjį klausimą veisėjai susidaro išankstinę nuomonę, suskirsto luomais ir pirmenybę bei savo malonų bendravimą skiria tiems, kas tarsi išvis pamiršta apie šuniuko kainą paklausti.
Kiek šunų skiltyje teko skaityti veisėjų bendravimą, iš daugelio man kažkokia didybe dvelkia. Ir tas nuolatinis pabrėžimas, kiek ten visko atiduoda vardan gerų vadų. Nugi tai jūsų darbas, hobis, tai normalu, kam save aukštint dėl to. Visi, kas myli savo darbą, atiduoda jam savo jėgas, ypač, jei tai jų nuosavas verslas. Ir nuostolių turi, ir be pelno tikrai nedirba. Ir dar kiekviena taip didžiuojatės, kad galit žmogui pasakyti NE, jei nors kas jums neįtiko ,jei nusprendėt, kad jis NEVERTAS. Keistai man visa tai atrodo, ypač, kai matau, kokia ta vertinimo sistema...
Papildyta:

Nu taip - kam ta veislė ubagams. Šlykšu. Vėliau bent nesipiktinkit daugintojais ir jų klientūra.

Kur ateit?
Tokie gražūs šunys, o tema - palaida bala