Ir negalėjau patikėti, kad tai su manim vyksta! O kai sužinojau, kad laukiuosi mergytės tapau dar laimingesnė 
Nėštumas nebuvo lengvas, nusilpo kraujas, jaučiausi sudirgusi, įsibaiminusi, kad nieko blogo nenutiktų mūsų ilgai lauktam stebuklui, gulėjau ligoninėje 28 sav. dėl gresiančio priešlaikinio gimdymo. Net ir paskutinėm nėštumo dienom dar netikėjau, kad turėsiu vaikelį
O jis atkeliavo štai taip.
Mano gimdymo terminas buvo sausio 21 23 d. Kai jau buvau pagalvojusi, kad mano mažiukė užtruks mano pilvelyje, tai ir prasidėjo veiksmas. Labai punktualiai. Jau naktį iš sausio 20 į 21 pradėjau jausti pilvo surakinimus. Ir visą kitą dieną išvaikščiojau su sąrėmiais, nors dar nebuvau tikra, ar tai jie. Bijojau, kad neišnyktų, tai tvarkiausi, šveičiausi namie, paskui sau grožio procedūras dariausi, vos susilenkdama su nuolatiniais pilvo surakinimais tai kas 4, tai kas 15 min.
Vakare jau supratau, kad visgi man niekas nepraeis, tad nuvažiavom su vyru su tašėm į ligoninę, nes budėjo mano ginė. Apžiūrėjo, pasakė, kad gimdos kaklelis atsidaręs tik 1 cm, tad galime iki ryto keliauti namo, nes galbūt čia tik paruošiamieji sąrėmiai, nes visai nereguliarūs. Parkeliavom. Bet naktį jau nebesudėjau gluosto, sąrėmiai stiprėjo. Ryte, sausio 22 d., norėjau važiuot į ligoninę, bet atsikėlus lyg ir palengvėjo, tad nusprendėm su vyru dar pas mano ginę nuvažiuot į kabinetą, nes tą rytą turėjau paskutinį vizitą pas ją. Apžiūrėjo mane, pasimatėm su mergyte echoskopo ekrane paskutinį kartą, patikrino gimdos kaklelį tas pats 1 cm...
Bet vakarop liepė važiuot į ligoninę. Tai iki pavakario dar kankinausi namuose, šliaužiojau žeme. Bet sąrėmių laikas vis tiek nebuvo reguliarus. Apie 17 h jau buvom priėmime. Apžiūrėjo budinti gyd., išmaigė mane visą iki ašarų ir apšaukė, kad ramiai gulėčiau. Pradžiugino, kad atsidarymas 1 cm.
Sako, gerai, namo nebesiųsiu, bandykit gultis į gimdyklą, nors iki gimdymo dar toli, gražu. Įsikūrėm su vyru gimdykloj. O aš visa ašarose, nesustodama verkiu, kad tokia gyd. papuolė, ir kad išvis neišgimdysiu
Skambinu mamai, prašau pagalbos. Mama per pažįstamus sugraibo man kitą budinčią gyd. iš patologinio skyriaus, gal bus švelnesnė, kai per pažįstamus... Ta mane apžiūri vis tas pats 1 cm, o nuo sąrėmių jau žalia akyse, verkiu, dejuoju. Gyd. nuleidžia vandenis ir kalbasi su manim apie mano vaisingumo problemas, o aš jau atsakinėt nebegaliu, klykiu, rėkiu "gelbėkit", draskau vyra. O gimdyklos laikrodis kaip tyčia užstrigęs ant 17 val. tada, kada ten atsiguliau. Ne iškart tai supratau, galvojau, kad čia tik man laikas sustojęs Aparatas fiksuoja aukščiausio lygio sąrėmius, belieka tik stumti, o pro kur? Gyd., išgirdusi, kokiu būdu pastojau, ir kad neturiu natūralaus ciklo, pasako, kad man reikėjo planinio CP, ir paklausia, ar po pusantros paros sąrėmių noriu dar kankintis mažiausiai pusė paros, ar pjaunam? Nes ir po tos dar pusės paros neaišku, ar ledai pajudės, o jeigu ir pajudės, galiu neišgimdyt. Aš aišku, sutikau operacijai, apie tai tik ir svajojau, nes buvau didelėj panikoj, kad mano mergytė jau gali negimti. O kur dar apsisukusi virkštelė... Tiesą pasakius, aš nuo pat pradžių jutau, kad man reikės CP ir jo norėjau (mano mamai ir sesei daryti CP), bet mano ginė pasisako už natūralų gimdymą... Sekanti valanda buvo ilgiausia mano gyvenime, nes nuo ištisinių sąrėmių buvau beveik nušokusi nuo proto. Pagaliau atėjo visa gyd. brigada, išvežė mane į operacinę, seselės laikė, kad neiššokčiau iš ratų nuo skausmo. Dar buvo didžiulė užduotis išbūti ramiai porą min., kol į stuburą įves epidūrą Kadangi vyro jau nebuvo, tai kabinausi aplink seselių kaklus, gnaibiau joms rankas. Operacinėj man nebeleido rėkti.
Pagaliau pajuntu, kaip šyla kojų padai ir suprantu, kad pagaliau baigėsi mano kančios! Gydytojai imasi mano pilvo. O aš jau nekantrauju, laukiu, kada užgims mano stebuklas. Girdžiu, kaip sako stumiam, stumiam, traukiam. Ir tada įtempiu visą savo klausą, bet nieko negirdžiu. Viena sekundė tampa amžinybe, kol pagaliau 20:25 val. išgirstu tylų, bet patį švelniausią ir maloniausią garsiuką gyvenime "klia klia...."
Ašaros byra, žiūriu, užvertusi galvą, kaip seselės nusineša mažą žmogeliuką, ką tik ištrauktą iš mano pilvo, su rankytėm ir kojytėm gyvą būtybę Neįtikėtina! Šluosto, tvarko, o man nieko nesako. Paklausti bijau. O gal kas negerai? Tada pasveria ir prineša man prie pat veido, aš nubučiuoju akytes, nosytę ir tada išdrįstu paklausti, ar viskas gerai, ar sveika? Taip! Vaikelį išneša, o aš verkiu su pasikūkčiojimu, seselė man glosto galvą ir nespėja šluostyti ašarų, sako, kaip gražu, kai gimsta tokie laukiami vaikai Kadangi savo mergytę mačiau vos vieną akimirką, tai po operacijos, nors ir prileista visokių narkotikų, apspangusia galva, neleidau sau užmigti, nes norėjau džiaugtis įvykusiu stebuklu ir mintimis vis iš naujo išgyventi patirtas emocijas
Vyras sėdėjo šalia, abu buvom tokie laimingi Naktį mane perkėlė į skyrių, gavom šeimyninę palatą ir iškart paprašėm, kad atneštų mums dukrytę, nes nebenorėjau nei akimirkos gyventi be jos Sunkios buvo pirmos dienos ir naktys, nes negalėjau pajudėti, bet tėvelis labai rūpestingas pasirodė, nežinojau, kad toks gali būti
Dabar kiekvieną dieną abu džiaugiamės ir negalim patikėti, kad tai įvyko! Abu patyrėme visiškai naują jausmą, pačią didžiausią palaimą gyvenime!
Kai prisimenu sąrėmius, nupurto visą kūną, bet nesigailiu, kad teko juos prakentėti. Atidaviau auką už savo dukrelės gimimą. Tikrai buvo verta.
Iš džiaugsmo verkiu kone kasdien, žiūrėdama į savo mažą, mažą mergytę, kuri išaugo iš jūrų arkliuko, iš ateiviuko, su kojyčių ir rankyčių užuomazgomis mano pilve
Dar niekada taip nieko nemylėjau, dar niekada nesijaučiau taip prasmingai! Iki paskutinės gimimo akimirkos netikėjau, kad būsiu mama. Svajonė išsipildė! 
