Kartą žmogus sapnavo sapną. Sapne jie ėjo su Viešpačiu jūros pakrante. Dangumi slinko jo gyvenimo vaizdai.
Sulig kiekvienu vaizdu, smėlyje atsispausdavo dvi pėdų eilės: vienos pėdos buvo jo, kitos - Viešpaties.
Kai praplaukė paskutinis gyvenimo vaizdas, žmogus atsigręžė pažiūrėti smėlyje paliktus pėdsakus. Jis pastebėjo, kad daugelį kartų gyvenimo kelyje matyti tik viena pėdsakų eilė.
Jis taip pat pastebėjo, kad tai būna pačiais niūriausiais ir sunkiausiais gyvenimo momentais.
Žmogus sunerimo ir paklausė Viešpaties: "Viešpatie, Tu sakei, kad, kai aš nuspręsiu sekti Tavimi, Tu visą laiką lydėsi mane gyvenimo keliu. Tačiau sunkiausiais gyvenimo momentais aš matau vingiuojančią tik vieną pėdsakų eilę. Nesuprantu, kodėl Tu palieki mane, kai esi labiausiai reikalingas?"
Viešpats atsakė: "Mano mylimas brangus vaike, aš myliu tave ir niekuomet tavęs nepaliksiu. Kai būna tavo išbandymų ir kančios metas, tu matai tik vieną pėdų eilę smėlyje todėl, kad aš tada nešu tave ant rankų".