Sveikos merginos,
visai netyčia pamačiau šitą temą ir susimąsčiau. Esu Inga, 22 metų ir nuo praeitų metų pas mane atsirado bėdos su maistu. Dabar gyvenu užsienyje, bet paskutiniais metais Lietuvoje gyvenau viena, buvau mano akimis labai sustorėjusi, svėriau 67 kg, kai mano ūgis 170 cm. nebuvo nieko aplink, kas padėtų man tada susivokti, kad darau blogai, bet paniškai, nekęsdama savęs, kad šitiek sveriu, kad kojos kaip rąstai, pilvas milžiniškas, visi rūbai aptempti, pradėjau kasdieną sportuoti po 2-3 val. Su kiekviena diena vis mažiau pradėjau valgyti, atsisakiau n produktų, bet ko riebaus, saldumynų, šokolado. Bet visą laiką man atrodė dar ir kaip nromalu, kad taip darau, nes norėjau būti liekna, graži, žodžiu, visi žiniasklaidos standartai man sujaukė protą. Vasarą kone buvo blogiausia padėtis, dingo mėnesinės, tada labai išsigandau. Dirbau vienoje saloje padavėja, tad darbo krūvis buvo nežmoniškas, bet aš vis dar save baudžiau už tą storumą ir valgydavau pusę sumuštinio per dieną, kartais pusryčius suvalgydavau, bet į didesnius patiekalus net nežiūrėdavau. Buvau save taip užprogramavusi, kad nors ir norėjau valgyti, bet save laikiau ir niekada nevalgiau, neperžengiau savo sukurtos ribos. Baigėsi vasara, svėriau 49 kg. Išvažiavau į kitą Graikijos miestą, bet nors ir šitiek svėriau mane paniškai vaikėsi ta mintis, kad jei suvalgysiu kažką riebesnio, viskas grįš, jei ką suvalgydavau, atrodydavo kad jau kitą dieną esu tų pačių 67 kg. Dažnai dėl to verkiau, nemėgstu savo kūno ir dabar.
Dabar nėra dienos, kad neskaičiuočiau kalorijų. Tik dabar atleidau šiek tiek vadeles, valgau sausainius, pyragus (aišku, be jokių kremų ar daug riebalų), kai gaminu kažką pati, dedu kuo mažiau riebalų, nes atrodo, kad jie iš karto ant manęs nuguls. Šokolado jau nuo praeitų metų nesu valgiusi, nes atrodo, kad jis iš karto ant mano pilvo ratus sudarys. Dėl tokių dalykų nuotaikų kaita yra nežmoniška, kartais atrodo depresiška.
Bet dabar esu 53 kg ir jau dabar vėl imu savęs nekęsti, kad priaugau šitiek, kelias dienas "valiau" organizmą, laikiausi dietos, bet svoris nekrenta. Sportuoju, nors ir nėra tam daug jėgų. Mano sesuo, kai pasiklauso ar mato, kaip aš elgiuosi su savimi, prašo, kad nustočiau, bet blogiausia, kad aš nemanau, kad darau kažką blogo, man atrodo, kad tai, jog sugebu save taip kontroliuoti yra labai gerai ir pan. Bet sustoti atrodo jau nebegaliu, nuolat skaičiuoju mintyse, riboju valgį, valgau mažai, ir vistiek savęs nekenčiu, atrodau storą ir negraži. Pasižiūriu gatvėje, atrodo visos už mane lieknesnės, o valgo daug ir normaliai, tai mane didelė neviltis apima, kad aš nors ir nevalgau, bet esu stora ir baisi
Dar kaip kvailė, seku daug maisto blogų, tiesiog domiuosi kulinariją, bet pati su savimi išdarinėju tokius dalykus. Myliu savo draugą, nors jis ir turi pilvuką, nėra lieknas, bet va savęs mylėti nemoku, negaliu, atrodau visą laiką sau per stora.