QUOTE(reverse @ 2011 10 22, 16:10)
sveika, smagu girdėti, kad jau daug pažengei!
aš irgi jaučiuosi tokia atitolusi jau nuo šitų problemų. išvis vos ne sakyčiau, kad esu žiauriai savim patenkinta. labai daug darbo įdėjau ir labai didelį postūmį esu padarius=) maisto baimių gal net išvis jokių nebėra. bet yra dar daug kitokių psichologinių dalykų likę.. aš taip nusiteikus, kad dar kokie metai ir būsiu visko atsikračius. labai man smagu gyventi be tų senų šlykčių maisto minčių.
iš kitos pusės šiek tiek suprantu tave. man dar gal prieš dvi savaitės buvo keliolikos dienų atkrytis, bet jis nelabai ką psichologiškai paveikė. tiesiog maistas nebelabai susijęs su mano problemomis, tai kažkaip per daug ir nebeužsikabinau.. na hm aš tiesiog atkryčio metu vis prisėsdavau, sustodavau ir pagalvodavau, ko tiksliai noriu, kokios savijautos siekiu ir po pradėdavau pati savim žavėtis, kaip jau tiek daug tos ligos įveikiau, tai galiausiai ir praėjo. šiaip pvz man labai padėjo nesisvėrimas, kalorijų neskaičiavimas. per atkrytį tai labai norėjosi daryti, bet, manau, svarbu atsilaikyti ir vis tiek nesisverti..
tikriausiai sunku tau dabar, esi nepatenkinta, bet pažiūrėk, kiek jau padarei. praeis tas nerimas ir vėl imsies normalaus gyvenimo.
prieš lygiai metus, būdama baisioj baloj, pradėjau gydymą ir tikrai netikėjau, kad galima išsikapstyti. sunku patikėti, kur esu dabar. ach kaip gera turėti laisvę