QUOTE(Masako @ 2011 04 21, 21:50)
as neskaiciau, tai nei pritariu, nei nepritariu, o rimtai klausiu, ka jis apie tai naujo pasake
Gal ir nieko naujo, bet kartais gerai, kai kas primena žinomus, bet šiek tiek pamirštus dalykus.
Gabija Grušaitė "Neišsipildymas"
Ką tik ją pabaigiau, tai skubu ką nors parašyti, nes ateinančiom dienom gali nebelikt laiko ar noro. Knyga tikrai patiko. Nors pradėjus skaityti atrodė, kad bus dar vienas romanas apie nieką, filosofavimai be jokios prasmės, kai pagaliau įsivažiavau, nuomonė visiškai pasikeitė. Knygos centre- jauna lietuvaitė Rugilė, jos ne visai standartinis gyvenimas, ne visai standartinis mąstymas ir ne visai standartiniai santykiai. Ji gyvena Paryžiuje, Barselonoje, Londone. Dažnai prisimena gimtąjį Vilnių. Apie Lietuvą ir lietuvius turi savo aiškią, nebūtinai teigiamą nuomonę, tačiau išsako ją be jokio pykčio ar paniekos (kas gana būdinga kai kuriems mūsų tautiečiams, pvz. Užkalniui
). Ji nėra laiminga, kaip ir dauguma esančių aplink ją, tačiau ir jai pasitaiko gražių ir pakilių akimirkų.
Iš tikrųjų nei knygos siužetas, nei jos veikėjai nėra kažkas naujo literatūroje. Panašių pavyzdžių galima rasti nemažai. Bet man patiko pati knygos atmosfera, ganėtinai liūdna, melancholiška, tačiau ne visai beviltiška. Stebino rašytojos (kuri gimusi 1987 m.) išprusimas, daugelio skirtingų dalykų išmanymas (net nesu tikra, ar supratau visas jos aliuzijas). Labiausiai patiko knygos kalba. Graži, švari, vaizdinga, o kartu ir šiuolaikiška. Žodžiu, mergina tikrai talentinga, ir tikiuosi, kad dar ne vieną knygą parašys ateityje.
Pabaigai keletas gražių ištraukėlių:
"Pasiėmusi pintinėlę keliaudavau į turgų ir grįžusi užsiimdavau virtuvės alchemija. Iš pradžių mano aistrą gaminti skatino noras stebinti, vėliau visa tai virto praktine magija ir kartais atrodė, kad groju cinamonu ir grietinėle, kad improvizuoju įpylusi šaukštą baltojo vyno, kad pipirai ir obuoliai sudaro akordą, o kalendros išbaigia harmoniją".
"Žmonės išgyvena skausmą, nes alkis numarina jų sugebėjimą jausti netektį. Tik dabar supratau, kad alkis ir troškulys suklijuoja skilusias sielas ir uždega žvėrišką ugnį, kuri veda per holokausto stovyklas, per pilietinius karus, per išpardavimus Oksfordo gatvėje. Gyventi užsimanai tik tuomet, kai nebegalvoji, ar verta, o sukandęs dantis ieškai vandens atsigerti griuvėsiuose, kurie anksčiau buvo tavo gyvenimas".
