Dainelės, žaidimai, eilėraštukai. Bendra skrynelė

Endendu Dainelės iš lentynos

Voro kuprinė

Ant pečių užsikabinęs
voras nešasi kuprinę
Jos net šonai išssipūtę
kas gi ten galėtų būti?

La la la la la

Kur su nešuliu siūbuoja (?)
voras tyliai apsistoja
Ten pakimba musėms pinklės
Voro plonas plonas tinklas

La la la laaaa la la la

Lieka jis ilgam kabėti
Nesunku dabar atspėti
Didelėj kuprinėj guli
Daug gijelių voro siūlų

La la laaaa la la la


kadangi rasiau klausydama dainele tai gali buti ne visai tiksli antro posmo pirma eilute.

visos daineles https://rapidshare.com/#!download|384tl...2004_.rar|69146
issiarchyvuojant gali slaptazodzio reikalauti my.opera.com/shedeuw

Sveikos mamytes. Gal galite pagelbėti. Girdėjau kažkada kažkur eilėraštį apie močiutes agrastus. Gal kuri nors girdėjote? Labai ačiū

EILĖRAŠČIAI

SENELĖS AGRASTAI

Sodely senelė
agrastų turėjo.
Kiekvieną uogelę
gražiai prižiūrėjo.

Kad paukščiai nelestų
skaniųjų agrastų,
pastatė senelė gudri
pikčiausią, rūsčiausią,
baisiausią kaliausę
agrastų žiūrėt patvory.

Kaliausė stovėjo,
agrastų žiūrėjo.
Žiūrėjo, žiūrėjo,
Kol snausti pradėjo.

Atbėgo senelė...
O varge, o varge!
Kaliausė miegalė
kad knarkia,
tai knarkia!
Sapnuoja, šnopuoja
užgulus vartus,
o paukščiai lesioja
skanius agrastus!
Kad griebė iš karto
senelė kaliausę,
kad sviedė į tvarto
kertelę tamsiausią!

Nusviedė senelė
ir verkia prie tako.
Ir šitaip vargšelė
raudodama sako:

- Vai kas man, varguolei
apgins uogeles?
Juk paukščiai supuolę
visas jas nules...
Vai kurgi aš gausiu
geriausią kaliausę,
pikčiausią, rūsčiausią,
budriausią kaliausę,
kad ji netingėtų
ir uogų žiūrėtų?!

/Vincas Giedra/

Laba, gal kas zinot eilerastuku apie Vilniu?

Tik tokius radau...

SNIEGAS VILNIUJE

Baltos gatvės, baltos liepos,
baltas vėjas neramus.
Šimtas gulbių atplasnojo
į svečius pas mus.

Šimtas gulbių atplasnojo
ir baltais pūkais nuklojo
tylų bokštą, namą pilką,
aikštę, sutemom nupiltą.

Šviečia gatvės, šviečia liepos,
gulbiškiem sparnam paliepus.
Gulbe, gulbe - sapno paukšti,
pasiimk mane į aukštį!

/Janina Degutytė/



VILNIUS

Antai pažvelki! Tai Vilnius rūmais
Dunkso tarp kalnų plačiai!
Naktis jį rūbais tamsiais kaip dūmais
Dengia! Jis miega giliai!
Kame tas garsas, kuriuo skambėjai?
Kame galybė ir pranokėjai?
Kur tavo, Vilniau, tie spinduliai,
Kuriuos skleidei
Lietuvai, mūsų tėvynei?

Negreit su saule išauš dar rytas!
Miega aplinkui naktis.
Tik kartais mėnuo, bailiai išvytas,
Iš debesų tenušvis…
Norėtum brangią išvysti pilį,
Kur garsūs amžiai užmigę tyli,
Kai Vilnius buvo mums kaip akis,
Kai švietė jis Lietuvai, mūsų tėvynei.

Ko taip nuliūdai? Ko ant krūtinės
Ašara krinta griaudi?
Gailiesi, amžius didžius atminęs?
Praeitį brangią liūdi?
Žiūrėk, rytuose aušra jau teka;
Pabudę paukščiai pagiriais šneka;
Laikai juk mainos: slėgė pikti, -
Nušvis kiti
Lietuvai, mūsų tėvynei.

/Maironis/



VILIJA (NERIS)

Vilija, mūsų upelių matutė,
Dugną tur aukso, o veidą kaip dangų;
Vandenis semia lietuvė-sesutė,
Širdžia ir veidu skaistesnė už bangą.

Puikios, malonios pakalnės ties Kaunu;
Puošia jos tulpėmis Viliją srauną;
Myli lietuvę gražesnis jaunimas,
Negu kad rožių ir tulpių audimas.

Vilijai Kauno pakalnės per nieką:
Nemuno ieško ir žiedus palieka.
Liūdnai lietuvei ašarėlės byra,
Nes pamylėjo kito krašto vyrą.

Mylimą Nemuns, smarkiai apkabinęs,
Neša pro kalnus, per laukų platybes;
Glaudžia su meile prie šaltos krūtinės
Ir kartu skęsta į marių gilybes.

Tu save lygiai svetimam pašvęsi,
Brangią tėvučių apleidus šalelę,
Ir lyg tarp marių užmiršta paskęsi,
Bet dar liūdnesnė, Lietuvos mergele!

Širdį ir upę sunku suturėti;
Vilijai bėgti, mergaitei mylėti!..
Vilija skęsta į Nemuną mielą,
O bokšte liūdi mergužėlės siela.

/Maironis/


PRIE VILNELĖS

Aš praveriu langą. Čiurlena
čia pat skardžiabalsė Vilnelė.
Surasiu kur laikraštį seną,
padirbsiu mažytį laivelį...

Maurai čia krantinėje želia.
Vanduo čia toks žalias ir drungnas.
Kai giedra - nušvinta Vilnelė,
ir gatvę atspindi jos dugnas...

Paleisiu čia savo laivelį,
teplaukia po tiltais į Nerį,
terodo žuvėdros jam kelią,
te saulė jo burėse žėri...

/Judita Vaičiūnaitė/


VILNIUS

Gražus mūs Vilnius kiekvieną metą:
Ar saulė gula, ar saulė kelias.
Iš Gedimino kalno jį matant,
Atsigrožėti nėra juo galios.

Iš visų pusių apgaubęs miestą
Dailiųjų kalnų vainikas žalias.
Kur kreipi žvilgsnį - nėra kertelės,
Kurios ramumo grožis neliestų.

O pro tuos kalnus daili lyg meilė
Neris melsvoji laisvai sau rangos,
Saldžiai čiurlena jos guvios bangos,
Tai lyg ką guodžia, tai lyg ko gaili.

Smagu žiūrėti į Nerį gilią,
Lyg ji tau kalba ir šypso, - rodos,
Žmogus, sulaukęs gaivios paguodos,
Kurios sulaukti jau nebsivylė.

Stogų ir bokštų darnus audimas,
Žaliaisiais sodais gražiai kaišytas,
Užburia tartum vasaros rytas!
Žiūrai - ir siela džiaugias nurimus.

Gražus mūs Vilnius kiekvieną metą:
Ar saulė gula, ar saulė kelias.
Atsigrožėti nėra juo galios.
Gražus mūs Vilnius! Gražus, kaip reta!

/Liudas Gira/


NERIS VASARĄ

Per lygiuosius laukus, pro žaliuosius miškus
Rangos tviska Neris tartum juosta šilkinė,
Lyg skaistaus paukščių tako šešėlis ryškus
Per lygiuosius laukus, pro žaliuosius miškus.
Vai, tikrai kada nors ją mėlynė įskųs,
Kad ji rojaus gėlių sau papuošt nusiskynė...
Per lygiuosius laukus, pro žaliuosius miškus
Rangos tviska Neris tartum juosta šilkinė.

/Liudas Gira/

Aciu, Pingvinuk

labą vakarėlį

ieškau interneto platybėse vaikiško eilėraštuko vaikystės tema (apie jos margaspalvius džiaugsmus), kol kas Skučaitės, Matučio, Palčinskaitės ir kt. pan. aruoduose nieko tinkamo nerandu .
Gal kas galit parekomenduoti eilėraštuką tokį ir kad būtų su autoriumi

PASAKŲ ŠALIS

Ateikit į pasakų šalį,
Į didelį tolimą miestą,
Kur pievų margais žolynėliais
Vaivorykštės takas nutiestas.
Vaikystės džiugioj karuselėj
Ten supas sapnai ir gyvena,
Tarytum lengvi debesėliai
Padangės ,svajonės mano.

Saulutė šypsos džiugi,
Kyla aukštyn vyturėliai maži.
Ramu ir gera širdy,
Linksma vaikystės šaly.

O kai atsisveikinti tenka,
Jūs pasaką tą prisiminkit.
Nors metai bėga ir laikas neleidžia
ilgam pasilikti.
Geltonos vaikystės pievos
ir smėlio pilys trapiausios
kaip pienės pūkas lengvasis,
kaip versmės gyvybės brangiausios.
(A.Girkontaitė)

Tik tokį turiu

Labutis,

Gal žinote kokį eilėraštuką su 3 metukais, na kad būtų paminėti? Kažkas ale "Man metukai jau treji ", čia iš savos kūrybos parašiau. Noriu savo mažių išmokint kažką su tuo skaičiuku

Ačiū

ŽYDRA VAIKYSTĖ

Tiek metukų kiek pirštukų
Ant rankytės, ant vienos,
Bet jau daug eilėraštukų
Mokame padeklamuot.

Mokam daug gražių dainelių
Padainuoti mes visi
Apie savo brangią šalį,
Kur saulytė taip šviesi

Laimės pasagėlėm skamba,
Žvaigždele sidabro blyksi
Po gimta, šviesia padange
Krykštauja žydra vaikystė.

/Danutė Daukšienė/

Papildyta:

Tai smagu smagu
Bėgti pasitikt draugų! -
Nepavysi, jei veji,
Juk mergytei (berniukui) - jau treji!

Šitą galima pakeisti:

Mergina jau 2 metų
Viską girdi,viską mato
Tik pasako dar ne viską,
Gudrumu akelės tviska.
Auk linksmutė ir laiminga,
Ne gudruolė,bet protinga,
Džiugink mamą,džiugink tėtį,
Laimė jiems tave turėti.

sveikutės,

gal kas žinot/ turit kokį eilėraštuką ar dainelę drugelių tema??