Jis išsyk man buvo labai malonus, bendravimas buvo šiltas ir gražus. Į susitikimą vykau rytiniu traukiniu, kurio išvykimas 8:00h, o Vilnių pasiekiau 9:46h (ar panašiai). Tie žavūs seni traukiniai oranžiniais suoleliais!
Buvo neseniai iškritęs pirmasis sniegas, laukai baltavo, bet didesnių pusnų dar nebuvo. Mėgavaus ir laukiau, kol, kaip įprasta, apkabinsiu susitikimo kompanjoną perone. Tai buvo visų susitikimų, kuriais gyvenau, tradicija. Lygiai tokia pat, kaip avietinė arbata su cementiniais sausainiais.
Perone manęs laukė tuosyk atrodęs gan santūrus vaikinas, kuris vietoj stipraus vaikiško apkabinimo tiesiog pasičiupo po sparneliu ir nusivedė į miestą.
Tai buvo Draugiškas susitikimas. Nei prieš tai, nei po to dar pusmetį nebuvo nieko daugiau, nei draugiško bendravimo.
Nuėjome į mažą kavinukę netoli stoties. Išgėriau rytinę arbatos dozę, jis užvalgė, man rodos. Šiltai šnekėjomės. Tuomet patraukėme link Kalnų parko. Klausiaus, kaip šis žmogus pasakojo vaikščiojęs kalnų šlaitais ne takais tiesiog dėl smagumo (Kalnų parko kalnų šlaitais), kaip žiemą fotografuodavo sušalusiais pirštais, į upelį, įlūžus ledui, sušlapęs kojas dar kelias valandas lyg niekur nieko tęsė savo žygius. Visa tai labai nesutapo su mano, taisyklių besilaikančiosios, pasaulėžiūra. Nors taip, aš dievinau dalykus, kurie nebuvo "šabloniniai".
Mane nusivedė ant Gedimino kapo kalno, trečiojo, prie aukuro. Dar visai neseniai, per Vėlines, ten buvo degęs laužas ir snieguos, aukuro vidury, mėtėsi keletas žuledijusių žvakučių. Jis nebūtų Jis jei tai nesibaigtų nuotykiu - dabar tai žinau. Bet tąsyk tai buvo pirmas toks kartas! Nuo aukuro mikliai nužėrė sniegą, surado šapų, pagaliukų, iš po plono sniego sluoksnio iškasė bepūnančių lapų... Rado du žiebtuvėlius kišenėse, nors ir beveik neberūkė... Tuo metu atbėgo mažas žavus šunytis, Jis tą šuniuką "gaudė" fotoaparatu. Buvo taip nuostabu tai stebėti, tame dalyvauti...
Laužui įsidegti trukdė drėgmė. Iš mano žaliojo kūrybų sąsiuvinio išplėšiau keletą lapų ir vuolia! Buvo nuostabu. Stovėjom ir šildėmės rankas. Liūdėjom, kad aukuras aukštai ir nesušildo sušlapusių suledijusių kojų. O netrukus liepsna kilo pakankamai aukštai, reikėjo saugoti pirštines, kad neimtų svilti, Šnekėjomės, kaip vaikystėj laužuose jas sudegindavome ir dar daug mielų temų.
Laikas ėjo nepastebimai. Skubėjo, nevidonas. Nuėjome į Delano Gedimino prospekte, ten dar vienas tradicinės arbatos puodelis man ir bulvytės su agurkiniu padažu Jam (dabar jas itin valgo mano bendradarbės - šis patiekalas nesenstantis). O tada trumpam dingęs man parnešė karšto vyno sušilti...
Pirmąsyk gavau jo fotoaparatą palaikyti, į kėdžių kojas nusitaikyti (dabar jis daugiau būna pas mane - atėmiau). Rodė draugės apyrankę, kurią fotografavo jai, gyrė manąją - dovaną nuo susitikimų draugės... Ir rūkė. Vėliau prisipažino tai daręs tik prie manęs, o vėliau ir išvis metė. Bet visskas tuo tikrai nesibaigė.
Draugiškai užlipome ant Gedimino kalno, bet tai darėme ypatingai - perlipome šoninius laiptukusir lipome išorine pilies sienos dalimi. Ten yra toks maždaug pusmetrio pločio takelis. Sniegas, lapų košė, tamsėjantis dangus... Jis toks melsvai pilkas, aplink viskas tamsoka, bet miesto žibintai dar tylūs. Nukeliavome iki tos sienos dalies, kur visi dažniausiai ir laipioja - greta pagrindinio bokšto su vėliava. Tik iš išorinės pusės. Čia priverčiau jį tęsėti savo pažadą ir gavau tris fotografijas. Mielus balto meškučio (toks atrodė mano paltas) portretus, dideles mėlynas akeles, tokias žibančias tose fotografijose. Gera. Ant plikų medžių šakų tupinčios varnos buvo mūs akių lygy, o pamažu ėmė rausti ir žibintai... Perlipę sieną patogiausioj vietoj, atsidūrėm pilies aikštelėje. Tyliai nusileidome nuo kalno ir neskubėdami '"nubinzenome" į stotį lydėti mane namo. Buvo šilta, gera. Po šio susitikimo tapome Geriausias Draugais. Vienas kito guodėjais ir šiaip. Jei būtų kitos aplinkybės, gal ir būtų kitokia įvykių tėkmė. Bet šioj istorijoj ėmėm draugaut kaip pora praėjus 9-iems mėnesiams nuo mūsų pažinties datos - 2007-ųjų liepos 19-ąją.
Ir tebeesame. Tų tokių dienų buvo daugybė, visos dienos sykiu - lyg šventė. Bet pradžia visuomet įsimena labiausiai - ji netikėta, Nes Pirma.
