QUOTE(armona @ 2011 05 01, 16:06)
na, puiku, kad saldyti nebebuvo ko, o jei butu buve, kaip jaustumeis? del to, kad TAVO VAIKAI uzsaldyti laukia bala zino ko?..
Taip, jusu situacija tikrai nepavydetina, tikrai sudetinga, bet vis tik siekti vaiku bet kokia kaina... O kas paskui, kai sudedi i juos visa savo gyvenima, o jie nuvilia/ tampa narkomanais/ suserga/ numirsta? nelinkiu jums ne vienai to, bet ta viltis turetu buti pasverta, man regis, ir nepazymeta mirtimis ar svetimais genais...
sakote puiku? o aš pasakysiu - nieko čia puikaus. Ne visoms pavyksta pirmu IVF'u pasigauti gandriuką. Jūs net neįsivaizduojate kaip stogą nurauna nesekmė. Sudėkite viską į vieną: viltį, kuri nepasiteisina, sveikatą, moralinę bei materialinę puses. Viskas sudūžta į šipulius per akimirką. Psichologinės būklės bei savijautos net neįvardinsiu, tam tiesiog nerandu tinkamų žodžių. Kai turi "ŠALDYTŲ SAVO VAIKŲ' kaip jūs pavadinote embrionus, keltis iš duobės gerokai lengviau, nes yra likusi 'šaldyta' viltis.
Jei bijote, kad užšaldytų embrionų pora nebepasiims labai klystate. Juk jūs pati teigiate, kad nesulaukiantys 'siekia vaikų bet kokia kaina'. Kodėl galvojate, kad ta pora apsistos ties vienu vaiku, jei žinos, kad dar yra šaldytų embrionų? Iš savo pozicijos žiūrint - pasiimčiau VISUS. Juk šaldytų embrionų nebūna milijonai. Dažnai nė nebūna ką šaldyti.
Beje dėl termino 'šaldyti vaikai' - iki vaikų jiems dar toli, nes embrionai dar turi patekti į tinkamas jiems sąlygas, implantuotis gimdoje bei vystytis ir dalintis toliau iki gimimo.
Man kilo klausimas: jūs savo vaiką mylite mažiau nei tie, kurie po daugelio laukimo metų susilaukia atžalos? o jūs nededate į savo vaiką vilčių? ar jūsų viltys mažesnės, nes jūs lengvai pastojote?
kodėl jūs teigiate, kad mes žudome? nemanau kad embrioną, kuris nesiimplantavo
gimdoje iš esmės reikia laikyti 'žmogumi'. Iki 'žmogaus' embrionui dar reikia gerokai kelio įveikti, kas pasirodo nėra taip paprasta kaip jums gali atrodyti.
Jei jau embrioną laikytumėm 'žmogumi', tai gal galima ant stiklo tą embrioną visus 9 mėnesius 'paauginti' ir atiduoti man jau kūdikį? ir, anot jūsų, 'žudyti' nereiktų ir mums TIEK vilčių dėti nereiktų...
QUOTE(armona @ 2011 05 01, 19:47)
niekaip neuzsiminiau, kad po ivf buna narkomanai ar pan.
as tiesiog klausiau, kas bus paskui, kai TIEK daug vilciu sudedi, vien del to gyveni. bet kuris vaikas gali pasukti prastais keliais, niekada nezinai,bet jei visas gyvenimas sudetas i ji, tuomet tai tampa uzvis skaudziau.
susidūrusiems su nevaisingumu sunku susilaukti vaikučio, bet nereiškia, kad jiems su galva kažkas negerai. Kodėl bandote skirti vaikus, kurių susilaukta naturaliai ir kurie gimę po IVF'o? Visi tėvai, nesvarbu kokiu būdu būtų pradėtas vaikas, deda viltis į savo atžalas. Ir ta viltis nepamatuojama. o gal visgi bandote teigti, kad mūsų, nevaisingų porų, viltys yra didesnės negu kitų, lengvai pastojančių tėvų? o tai ką jūs nemylite savo vaikų?
Keistai interpretuojate, kad gyvename tik dėl vaikų. Nesulaukiame atžalos šeši metai - tai mes ką, dabar negyvename? egzistuojame? neturime interesų, pomėgių, prioritetų, užsiėmimų.. smarkiai skiriamės kažkuo nuo tų, kurie lengvai gali susilaukti vaikų bet jų dar neturi?
Žinoma, atsiradus vaikui, gyvenimas pasikeičia. Bet ar jis tikrai labai skiriasi nuo tų, kurie lengvai pastoja ir susilaukia savo kūdikio?
Skirtumas gal tik toks, kad nevaisingų porų vaikai svajose nešiojami ir myluojami dar prieš pasibeldžiant į šį pasaulį.
Ten, kur protas padeda tašką, viltis visada padeda dar du.[FONT=Times]